Thursday, 31 March 2011

Socializmo rojus Kuboje

Pastaruoju metu visai neturiu laiko rašyti, todėl perpublikuosiu Sigito Babiliaus straipsnį, kurį radau Delfyje. Buvo ten ir daugiau puikių straipsnių ir įžvalgų Kubos tema. Tikiuosi gerbiamas autorius nesupyks, kad jo rašinys atsidūrė mano kukliame bei nežinomame bloge.
O ką gi aš tuo tarpu veikiu? Hm... Ruošiu savo daržą naujam sodinimui, kepu pyragus, vedžioju vaikus (ne savo) parke, ginčyjuosi Skype, stengiuosi suprasti savo protingąjį telefoną (kol kas atrodo, kad telefonas protingesnis už mane, bet neilgam), fotografuoju ir kas keisčiausia darbe iš tikrųjų tenka dirbti, nes artėja Londono knygų mugė (laisvo laiko, skiriamo savo reikmėms ar nuobodžiavimui akivaizdžiai sumažėjo). Tačiau mano memuarai apie nuotykius Kuboje jau įpusėti ir tikiuosi greit papuoš blogo sienas.

O tuo tarpu šiek tiek Kubos pono Sigito akimis (nuotraukos mano).


Galbūt turistą Kuboje užburia salsą, architektūra ir romantika. Taip, Kubos revoliucija turi marketinginio šarmo. Jauni barzdoti macho chaki spalvos uniformomis ir cigarais dantyse svajoję apie geresnį pasaulį nuverčia kraugerišką režimą… Tačiau šiandieną, kai Kuba švenčia ar pažymi revoliucijos 50 – metį, barabudos yra tik sukriošę seneliai, pasinėrę į senatvines ligas. Net revoliucijos vėliava perduota nešti „amžinai jaunam“ Che Guevarai, o Kuba tapo ne modernybės, o senų laikų simbolis, kurio gyventojai priversti gyventi idiotiškoje ir senienų kupinoje sistemoje. Tik Kuboje gali suvokti kas yra socializmas ir kokia negarbinga jo baigtis. Jei nori pamatyti Karibų rojų, belstis per Atlantą nėra prasmės. Socializme rojaus negali būti.



Žinoma, galima įsivaizduoti, kad dieną iš dienos turistams salsas grojantis trimitininkas yra laimingas (iš tikrųjų jis ir yra laimingas, nes nepaisant nuobodulio, per dieną uždirba tiek kiek valstybiniame darbe per mėnesį), tačiau čia kaip niekur kitur išryškėja planinės ekonomikos idiotizmas. Nepaisant, kad jau prieš 20 metų beveik visi Kubos fabrikai sugriuvo ir šalis šiaip jau nieko negamina, kiekvieną dieną minios kubiečių traukia į darbą. Kadangi SSSR automobilius čia paskutinį kartą siuntė spalio revoliucijos 70 – mečio proga (1987) , tai socialistiniai kledarai jau baigė supūti, liko tik priešrevoliuciniai Buickai. Jų mažai, o į darbą važiuoti reikia. Todėl nuo pat ryto kubiečiui tenka kombinuoti. Šį kartą kaip nuvykti į darbą. Gatvėse išsirikiuoja minios žmonių ir laukia… Kartais atvažiuoja kiniečių dovanotas autobusas, jų nėra daug, o be to valstybė taupo brangius degalus, kartais atrieda tas pats į „mikriuką“ perdarytas „Buickas“, kuriame išrikiuotos trejos sėdynių eilės po 3 vietas… Darbe kubiečiai nepersidirba. Siekdama realizuoti visuotinę teisę į darbą valstybė sukūrė pakankamai darbo vietų. Todėl ten kur lengvai galėtų apsisukti vienas, sukinėjasi keli.



Valstybiniame restorane vienas žmogus jus palydi prie staliuko, antras atneša meniu, trečias priima užsakymą, ketvirtas paima pinigus… Tiesa, nemažai fantazijos reikia, kad tų pinigų būtų kaip galima daugiau. Klasikiniai būdai gerai žinomi – žioplam turistui galima atriekti mažesnę viščiuko porciją, o likutį išnešti namo. Tą pačia kombinaciją galima atlikti su daržovėmis ar į mohitą pilamu romu. Jeigu norisi iš karto gauti grynųjų, teks labiau rizikuoti. Tarkime galima pasidaryti antrą meniu – jei ateina vietinis partijos šulas ar suteneris duodi jam oficialų, o jei išsižiojęs vakarietis – pakiši jam savadarbį. Jame patiekalai tie patys, tačiau kainos, kitos – užrašytos ranka. Žinoma, jei moki porą ispaniškų keiksmažodžių, gali pasikolioti su padavėju ar barmenu. Tačiau menkai padės. Skirtingai nei į vietinius orientuotose viešo maitinimo įstaigose, turistų kabakuose matomiausioje vietoje nėra užrašo su informacija, kas atsakingas už vartotojų teises. Neabejoju, kad kaip ir dera, pelnas iš turistų mulkinimo keliauja į viršų. Aukštai, aukštai…



Žinantys vietiniai draugai sakė, jog korupcija ir „valstybinio turto“ vagystės čia klesti. Sugriuvus Sovietų sąjungai, Kuboje faktiškai buvo atsisakyta siekio visus padaryti lygiais. Tačiau valstybė vis vieną kontroliuoja visus resursus. Jei tu esi suteneris, gatvės prekeivis ar rikšos pedalų minikas pas tave ateina piktas policininkas ir pasiima atkatą . Jei tu nori remontuoti savo namą (teoriškai visi namai yra valstybės) reikia gauti statybinių medžiagų ir tu turi vėl kombinuoti – rasti pažįstamą prarabą, sutarti, kad jis pavogtų iš valstybinės statybos maišą cemento ar plytų krūvą ir tyliai atvežtų tau. Kita vertus, valstybė turi sukūrus didelį saugumiečių aparatą, todėl visos smulkios kiekvieno kombinuotojo nuodėmės žinomos.


 Kaip ir Sovietų sąjungoje nuodėmės, kurios kyla iš noro gyventi geriau, yra fiksuojamos ir jei tu imi veikti ar burnoti prieš režimą, byla jau būna sukaupta. Daugelis tyliai renkasi geresni gyvenimą sau, nei kova už neaiškius idealus. Jeigu jūs dirbate valstybės tarnyboje ir nereikia sukti galvos kaip sukombinuoti nuo turisto, tai tikrai nežinosite kas yra stresas. Jūsų darbas bus popierių kilnojimas. Turbūt tik partija žino kokia jūsų darbo prasmė ir esmė, bet darbas yra darbas. Paprastai valdininko kontora yra vidutinio dydžio kambarys su atviromis durimis ir langais į gatvę. Viduje už klasikinio (pagal lietuvišką terminija – „valgomojo“) stalo sėdi žmogus baltai marškiniais. Šalia stalo – taburetė interesantams, o ant mėlynai baltai dažytų sienų keletas revoliucijos vadų portretų, pora šūkių bei „Murales“ pavadintoje lentoje paskutinių naujienų laikraščių iškarpų pavidalu. Tiesa sakant, popierių čia ne tiek ir daug…


Tiesa, kiekviename miesto kvartale (kuri sudaro ne tiek jau daug namų) yra „revoliucijos gynimo komitetai“, kurie taip pat įdarbina nemažai žmonių. Kubiečiai nelabai norėjo pasakoti kaip gi tie komitetai gina… Nėra abejonių, kad Kubos socializmą nuo žlugimo išgelbėjo turizmas. Sėkmingai plėtojamas Kubos prekės ženklas reiškia eurus ir dolerius režimui. O režimas kombinuoja lygiai taip pat kaip ir paprasti piliečiai. Tiesa sakant, niekas nežino kaip funkcionuoja ir iš ko gyvena ši šalis. Ekonominės statistikos čia nėra, eksporto ir importo rodikliai taip pat slepiami. Prieš kokius dešimt metų Fidelis suprato, kad neprotinga atsisakyti iš Floridos siunčiamų dolerių, todėl įvedė antrą paralelinę, „konvertuojamą“ valiutą ir leido keisti dolerius į ją. Nuo to laiko šalyje atsirado „valiutinių“ parduotuvių, kuriuose „utilizuojamos“ turtingesnių kubiečių iš giminių JAV arba iš turistų išpešami doleriai. Visa šio žaidimo su valiutomis esmė – keitimo kursai. Kai režimui ima trūkti pinigų – pakoreguojamas „konvertuojamo“ peso kursas. Kadangi valstybė yra vienintelis prekių iš užsienio importuotojas ir valiutinį parduotuvių savininkas, tai ten nustatomos prekių kainos taip pat papildo biudžetą. Turbūt todėl, Kuboje kavos puodelis kainuoja 2 eurus…



Kitas socializmo pasiekimas – tai maisto pakaitalai. Žmogus gauna įprastai vadinamą produktą, tačiau jis bus pagamintas iš kokio nors pigios žaliavos pakaitalo. Jei manote, kad Kuba yra cukraus rojus – klystate. Sklinda kalbos (nes informacija apie tai yra valstybės paslaptis), kad šalis šiuo metu cukrų importuoja. Tai gali būti tiesa, nes per paskutinius 10 metų daugiau kaip 150 cukraus fabrikų buvo uždaryta, o cukranendrių plantacijos sulaukėjo ir tapo panašios į lietuviškus paežerės švendrus. Tačiau valstybė įsipareigojus kiekvieną mėnesį leisti pigiai nusipirkti nustatytą kiekį cukraus. Problema išsprendžiama paprastai – žmonėms parduodamas rudasis cukrus – kiekis tas pats, tačiau saldumo dvigubai mažiau… Jeigu galvojate, kad kubiečiai tai kaip jus kadaise mėgaujasi „ledais Eskimo už 20 kapeikų“, stipriai klystate. Tikri ledai čia be proto brangūs – ne mažiau nei 6 LTL. Vietoje ledų, iš gatvėje stovinčių aparatų, į vaflinius indelius išdidžiai pilama kažkokia tai atšaldyta terliūzė – kremas. Valgydamas juos gali įsivaizduoti valgąs ledus. Nežinau, ką čia valgo pensininkai – gal gyvi cigarais ir romu, tačiau skirtingai nei tie keli, kurie skaito DELFI, jie galit tik pasvajoti apie pienelį ir varškytę. Pienas Kuboje – prabangos prekė. Tai prekė, kurią galima eksportuoti ir gauti režimui taip reikiamos „kietos“ valiutos. Šnekama, kad dabar Kuboje karvių yra kelis kartus mažiau nei prieš revoliucijos pergalę. Kažkada Fidelis sugalvojo, kad tradicinės karvės ėda per daug (nors važiuojant per Kubos provincija žolės trūkumo nesijaučia), todėl reikia sukurti karvę – ponį, kuris ėstų mažai, bet pieno duotų kaip didelė. Pamačius pieno kainą parduotuvėje – 7 LTL už litrą tampa aišku, kad eksperimentas nepavyko. Nepamirškite, kad čia senas žmogus gauna 35 LTL pensijos. Fideliui nepavyko sukurti socialistinės karvės, tačiau pavyko pakeisti gamtos dėsnius ir sukurti pieną. Jis gaminamas iš sojų, ir iškilmingai barškant samčiams ir bidonams pilstomas valstybinėse pieno išdavimo krautuvėse. Iš tiesų šie prekybos taškai yra krautuvės, nes juose nėra nei prekystalių nei vitrinų… Tikrasis pienas, kuris paprastai būna miltelių arba kondensato pavidalu skiriamas tik kūdikiams ir sunkiems ligoniams. Jeigu Kuboje gersite baltą kavą, tai būkite tikri, kad ji bus balinta būtent sojų pienu. Socialistinė pramonė taip pat siūlo jums paragauti jogurto. Įtariu, kad jis gaminamas maišant sojų pieną su krakmolu, nes skonis įtartinai panašus į vaikystėje graužtą kieto sovietinio kisieliaus plytą… Socializmas ir jo propaguojama lygybė užmuša gastronominius jausmus ir fantazijas (tikri proletarai yra lygūs ir maistu). Jeigu į Kubą vyksite tikėdamasis pamaloninti egzotiškais valgiais, o deganti nuo prieskonių gomurį skalauti tauriais gėrimais, jūs nusivilsite. Kubiečiai užmiršo kas tai yra maisto gaminimo kultūrą ir tenkinasi ryžiais, pupelių padažu ir keptais viščiukais. Vaisių ir daržovių Vilniuje jūs gausite daugiau. Tokia jau proletariato dalia – graužti dešrą… Nepatikėsite, bet užėjęs į parduotuvę Havanoje, pamatau stiklo vitrinoje suguldytus „šlapiankės“ pagalius. Tikros! Dešros - kojos storumo ir metro ilgumo. Dviejų rūšių – klasikiniame raudoname apvalkale ir pagerintame – juodame. O prie dešros kaip ir dera – eilė. Žmonės ima po kokius 5 cm ir vynioja laikraštį….



Kaip ir dera socializme, deficitas čia tokiam pat natūrali būsena kaip jums apsipirkimas „Maximoje“. Net gi to, kas turėtų nuo medžių kristi ir po kojomis voliotis. Tarkime kubietis už talonus per mėnesį gauną tik 4 pakelius tabako! Galbūt deficitas sugalvotas tam, kad socializme gyvenantys žmonės turėtų mažiau laiko galvoti ir būtų priversti nuolat kombinuoti. Tokia pirma mintis kyla kai nueini į Havanos turgų ir matai tik vietines bulves – šakniavaisius ir keletą pomidorų bei kitų daržovių. Jokių egzotinių vaisių, net gi paprastų bananų nėra. Nors iš tikrųjų, tai tik dar vienas įrodymas, kad socializmas žlugo. Kolūkiuose gyvenantys žmonės nenori dirbti, nes jiems moka grašius. Visą sovietų dovanota technika jau sugriuvus, normalių sėklų bei trąšų taip nėra, daug kur ariama jaučiais. Net gi tai kas užauginama, sunku nuvežti į miestus, nes nėra sandėlių bei mašinų. O ir nuvežus, didžią dalį turi atiduoti valstybei ir tik nedidelę dalį gali parduoti tik prieš kelis metus leistuose turguose – agropecuaria . Tiesa, net gi čia kainas nustato valstybė – prie įėjimo į turgų kabo apie tai skelbianti lenta. Žinoma kubiečiai kombinuoja – augina paršiukus savo namo kieme ar balkone, vagia kolūkio daržoves, bananus ar gėles, veža juos miestą ir parduoda prekiautojams. Pastarieji tiesiog prekiauja „taškuose“. Kubos miestų moterys blaškosi iš vieno „taško“ į kitą ir kemša į didžiulius krepšius reikiamas prekes. Nemažai prie savo namo durų neva dinderį mušančių žmonių yra prekiautojai. Juokingiausia, tai, kad spekuliuojama net oficialiu partijos ir vyriausybės dienraščiu „Granma“. Ryte, kioskuose jis kainuoja 20 nacionalinių centavų (1 centas), susirinkę senukai greitai paima visą tiražą ir gatvėse jau parduoda už 1 pesą, o turistams bando prakišti už 1 konvertuojamą (apie 3 LTL). Va taip vat - lygybę pakeitė kombinavimas…

Monday, 28 March 2011

Our days & Our nights

Pavasaris paėmė mane ant balto tilto
Apkabino iš už nugaros stipria ranka
Ir ėmė plėšti nuo prisirišimo prie kasdienybės
Užsimanė išmurkdyti mane savo vandenyse
Visgi gera, kai kas nors tavęs taip trokšta

Štai tokį Loretos Klebonaitės eilėraštį radau apie pavasarį prievartautoją. Kad pavasaris atėjo nesunku pastebėti išėjus į gatvę. Anglai jau vaikšto su marškinėliais ir tapkėm, nesvarbu, kad temperatūra gal tik koks 15 C. Jei saulėta, vadinasi šilta. Štai kokia saviįtaigos galia. Šeštadieni beje visai nebuvo karšta anei saulėta, nors aš it tikra anglė pasipuošiau gėlėta suknele. Gerai, jau jei būčiau tikra anglė nesimaučiau pėdkelnių ir nesivilkčiau striukės. Tačiau jokia saviįtaigos galia nepadėjo man nesušalti. Niekaip nesuprantu, kur čia ta anglų paslaptis.
Šį savaitgalį Londone lankėsi mano miela podruškė Asta, kuri sėkmingai nusikraustė gyvent į Hagą. Vos tik atvažiavus ji susidūrė su visais Londono transporto džiaugsmais. Pusę linijų neveikė, stotys uždarytos, atvažiuot iš Notting Hill iki Tower Bridge misija sunkiai įmanoma. Gerai, kad spėjo prieš penkias minutes restoranui uždarant virtuvę. Mes su kitom mergaitėm (o keistume neišpasakytas, atvykę tik pusvalandžiu vėliau nei turėjom) jos kantriai laukėm Cantina del Ponte. Tower Bridge man visai neištirta teritorija. Nežinau kada paskutinį kart ten buvau. Tikriausiai kai pati atvykau turistiniais tikslais. Likau labai maloniai nustebinta kavinukių ir restoranėlių gausos ir šiaip malonios aplinkos. Cantina del Ponte yra Itališkas restoranas, labai po pigiai siūlantis set lunch menu (du patiekalai 12 svarų, trys 15 ). Maistas žinoma ne kulinarinis šedevras, bet vistiek skanu. O aplinka pasiplepėjimui su mergaitėm labai tinka. Be to vaizdas į upę taip pat gražus.

Vėliau norėjome šiek tiek pasišopinti Oxford streete ir patekome į patį revoliucijos įkarštį. Negana to, kad Oxford street ir taip perpildyta, bet dabar tai buvo kažkos absoliutus chaosas. Žmonės ėjo su plakatais: Cut the Banker’s bonuses, not benefits. Mačiau net Che Guevaros plakatą. Įdomu, ką pastarasis turėjo reikšti? Įveskime komunizmą? Nežinau ką ponas Guevara pasakytų visiems pašalpų gavėjams tinginiams, kuriuos mes savo mokęsčiais išlaikome. Mane asmeniškai jie be galo nervina, o visa šita jų demonstracija dar ir apsipirkinėt ramiai neleido. O su savo lozungais, kad bankininkams reikia nukarpyt bonusus ir atiduot veltėdžiams gyvenantiems South Kensingtono council flats, tegu nejuokina žmonių. Juk ne kas kitas, o būtent milžiniški mokęsčiai, kurie tiems bonusams taikomi ir apmoka visų šitų siurbėlių egzistavimą. Atsiprašau, tokie revoliucininkai varguoliai prieš turtuolius mane pykdo. Norisi įspirt jiems į subinę ir patart susirast darbą pirmai pradžiai užuot blokavus gatves, okupavus parduotuves ir niokojus metro. Beje ano remontą dengs ne kas kitas, bet vėl tie patys mokęsčiai nulupti nuo dirbančiųjų. Central line beveik nebeveikė po viso šito maršo dėl excessive vandalism. Mano požiūrį remia Mėslitos vadovas, mano draugas Radekas, ponas Užkalnis bei daug kitų darbą ir gyvenimą turinčių žmonių. Policija beja atrodė gan baugiai. Rimtai pasiruošę duoti atsaką.


Su mūsų shopinimusi gavosi kažkoks pravalas, nes Asta nebesurado Habitat parduotuvės dėl kurios praktiškai čia atsibeldėm anei rado servetėlių žiedų Zara Home. Apie servetėlių žiedų nenaudingumą aš turiu savo nuomonę, lygiai taip pat kaip ir apie Miu Miu pinigines. Bet suprantu, kad yra žmonių, kuriems tokie dalykai reikšmingi ir verti paleisti vėjais krūvas pinigų. Galbūt žmonės turi savo nuomonę apie mano pinigų švaistymą šviežiai zuikio file ir pistacijų putėsiams. Tiek jau to. Pas kiekvieną savi tarakonai, kaip pasakytų pažįstamas Denisas.

Atsisveikinus su Asta vėl patraukiau atgal prie Tower Bridge, kur laukė Night Out su kitom mergaitėm ir kaip vėliau paaiškėjo brazilu Alessandro. Pasak Katios jis buvo parūpintas man, žinant mano aistrą pietiečiams. Deja giliam visų nusivylimui man jis anei truputėlio nepatiko nepaisant visiems akivaizdžių mano vyrų kriterijų: aukštas, tamsus ir negyvena Londone. Negi jūs čia rimtai? Negaliu patikėti… Liksmai sau išgėrę vieną kitą šlakelį vyno išsirengėm į China White klubą. Katia buvo parūpinusi ne tik Alessandro, bet dar ir promoterį Jorge, kuris uždėjo mus ant Guest Listo. To stebuklingo sąrašo prasmė man iki šiol yra kažkokia mistika, nes nesvarbu ar tu ant Guest listo ar ne, ir net jei pažįsti tokius ‘svarbius’ asmenis kaip Jorge vistiek stovi eilėj su kitais mirtingaisiais. Be jokių ceremonijų įleidžiami tik žmonės užsisakę staliukus ir norintys mokėti 500 svarų už butelį degtinės. Šiaip man apskritai tas klubų kultūros verslo modelis kažkokia mistika. Kas galėtų pagalvoti, kad yra garbės reikalas šitiek susimokėti už tą staliuką arba bent jau 15 svarų už kokteilį. Jau nekalbant apie 20 svarų įėjimo mokęstį. Bet to visuomet klube daugiau merginų. Taigi kuo daugiau trumpasijonių gražuolių, tuo daugiau pagrindiniai pajamų nešėjai išleis ant brangių kokteilių. Atrodo kažkoks akivaizdus manipuliavimas vyrų stimulais, negi ne?

Taigi pagaliau buvom įleisti vidun kartu su ne kuriais mažamečiais lankytojais (nuotrauka ne mano, skirta klubo faunai iliustruoti). Iš tiesų tai klubas man patiko. Interjeras, muzika, žmonės viskas labai gražu ir stilinga. Net ir tualetai. Kranai įtaisyti tokiuose tūbelėse virš kriauklių, o pati kriauklė ilgas lovys pilnas akmenų. Kai ima bėgti vanduo tas lovys atrodo kaip upelis. Pats klubas dekoruotas rytietišku stiliumi. Palubėj kabo skėtukai. Tik apsauga tai įsivaizdina nežinia ką – negalima stovėt koridoriuj, negalima stovėt lauke, negalima, negalima, negalima… Common, give us a break, gal mums kokį ratą aplink save nusibrėžt ir neit iš jo?
Kažkodėl mergaitėms klubas greit nusibodo ir ėmė zyzst, kad metas namo. Katia, prieš išeidanant dar išgėrusi shotą tekilos, pradėjo stabdyti rikšas ir prašyt nuvežti į Tower hill. Nuo vieno ją nutempėm bebandančią užsilipti ant dviračio rėmo, o vairuotojui siūlančią sėst keleivio vieton. Galiausiai sustojo padorus taksi į kurį atsisveikinusios su Alessandro mes visos ir sugužėjome. Taksistas pasitaikė kalbus. Sužinojome, kad jis vedęs 23 metus, gyvena Essex’e, turi du sūnus, jam patinka aukštakulniai, jo žmona nepavydi, kad jis naktimis vežioja merginas ir jis nepalaiko revoliucijos. Šaunus vyras tas taksistas. Davė Katiai savo kortelę, nes ji pareiškė, kad jis geriausias vairuotojas mieste ir nuo dabar važinės tik su juo. Tiesa, kitą rytą ji net žalio supratimo neturėjo kaip grįžo namo ir, kad taksisto vardas Dean’as.

Ryte (t.y. gerokai įdienojus) ėjom priešpiečiųį St. Catherines Docks esantį Zizzi. Tarp jachtų ir valčių bandėme atsigauti po vakarykšių pramogų. Šviečiant skaisčiai saulei gurkšnojome Café Latte ir kaišiojome Katios atminties spragas. Beje niekaip nesuprantu kaip reikia fotografuoti saulėkaitoje. Kažkokios nuotraukos keistos gaunasi.

Tai va toks nenuobodus savaitgalis pas mane pasitaikė.




Sunday, 27 March 2011

Kuba mano ir kitų akimis

Kadangi vos tik grįžus niekaip negalėjau nustoti svaigti apie Kubą, darbe užuot dirbus skaitaliojau visokiausius straipsnius ir keliautojų atsiliepimus. Pirmiausia radau Augusto Kligio patarimus, kaip pigiai išgyventi Kuboje atsiskaitant vietine valiuta. Jos deja, mes akivaizdūs turistai net akyse neregėjome, o jei būtume ir kaip nors susiveikę, nemanau, kad kubiečiai mums būtų ką pardavęs už mažiau nei 1 konvertuojamąjį pesą (CUC), kuris lygus 25 vietiniams arba 1 amerikietiškam doleriui. Vietiniams mes iš tolo švietėme ir akyse mirguliavome savo foto aparatais kaip puikus masalas. Kas gi atsisakys pagundos užsidirbti iš mūsų vieną kitą pinigėlį? Pasiskaičius Kligio straipsnį ir supratus kelis šimtus kartų mes baisingai permokėjome beliko tik atsidusti. Nors kita vertus kainos ir konvertuojamaisiais pesais kartais tokios juokingai mažos, kad nebuvo prasmės derėtis. Žinojom, kad žmonėms net ir vienas doleris dideli pinigai, o mums tai kas... Doleris šen ar doleris ten. Kita vertus stebiuosi Kligio išmanumu ir įsigudrinimu Kuboje gyventi kaip Kubiečiui, o ne kaip turistui. Mums manau ir prie geriausių norų taip nebūtų pavykę.


Po to atradau pono Sauliaus straipsnį, kuris nuvažiavo į turistų rezervatą Varadero (vietiniams ten draudžiama koją įkelti). Beigi paisydamas gido patarimų nesikišti niekur, kur jam nepriklauso ir nekišti per daug nosies būtų puikiai papoilsiavęs, tik štai kad tas skurdas vis akis badė. Kaip supratau gerai, kad jis turėjo pakankamai muilo ir gumos atsivežęs, kuriuos vietiniams galėjo pakišti kaip kyšį ar šiaip padovanoti, šitaip su anais susidraugaudamas. Bent tiek jautėsi jiems padėjęs. Dar labai prajuokino komentaras, kad oras yra itin gaivus, iš ko supratau, kad minėtasis autorius tikriausiai nesilankė Havanoj. Labiau užterštu oru tikriausiai nesu kvėpavus. Gi 50-jų Chevroletai burzgia ir dūmina kaip išprotėjęs kaminas. Mano plaučiai per dvi dienas tikriausiai pajuodavo ne blogiau nei kokio cigarų rūkoriaus.

Labai patiko Sigito Babiliaus straipsniai Delfyje. Tokie artimi, truputį ironiški. Atspindintys Kubos kasdienybę ir pasaulėvoką kaip pirštu į akį. Todėl juos pirmiausia čia ir perpublikuosiu, kol savo memuarus dar teberašau.
Tik šiaip trumpas pastebėjimas. Nepaisant visos naudos, kurią galėtų atnešti Amerikietiškos investicijos ir galimo ekonominio pagerėjimo, apie tai pagalvojus man net šiurpas nueina. Todėl tyliai meldžiuosi, kad visa tai užsidelstų. Kad Kuba kaip nors išliktu tokia, kokią aš radau ir kokią prisiminsiu, į kokią noriu sugrįžti vėl ir vėl. Nenoriu, kad ji taptų amerikiečių žaidimų akštele, nenoriu matyti girtų nuo romo paauglių nevėkšliškai šokančių salsą, nenoriu Mc donaldų ir keisto sintetinio maisto. 
Noriu to naivumo, netgi to juokingo bandymo apsukti turistus ir pasipelnyti (žinote, kad šį žaidimą galima žaisti dviese?), man negaila, nes žinau, kad taip žmonės stengiasi bent kažką užsidirbti sau ir prisidurti prie savo 15 dolerių algos. Aš juos suprantu, todėl man visai nepikta. Dalis įkyruolių tikrai užknisa, tačiau dar labiau juos užknisame mes. Su savo fotoaparatai žvalgydamiesi į muziejinę kasdienybę, grąžinančią 20-50 metų atgal, be atvangos blysėdami į veidą. Kiekviena gatvė yra lyg paveikslas, lyg filmo scena, o tabako laukas - lyg drobė. Nereikia čia ieškoti rojaus. Rojus paliktas turistams, nuplukdomiems laivais, sumokėjusiems paprasto kubiečio tris atlygimus už bilietą. Dažnam vietiniam draudžiama įžengti į turistų lankomas zonas ir balto smėlio/žydros jūros paplūdimius. Jei jau dabar taip yra, kad gi prasidėtų užplūdus amerikiečiams? Kiek tuo teisėtai jam priklausančiu rojumi galėtų pasimėgauti paprastas kubietis? 

Aš jau ne pirmą kartą pajuntu tokį akivaizdų vartototojiško vakarietiško pasaulio susipriešinimą su neturto laime paprastume. Kubiečiai neturi pinigų, bet turi tai dėl ko pluša vakariečiai – laiką. Nes iš tiesų mes juk dirbame, kad galetume nusipirkti daugiau laiko, kurį turiningai praleistumėm, išvažiuotumėm atostogų ir išleistumėm savo pinigus. Mes dirbame tam, kad kažkas įvertintų mūsų naują Gucci rankinuką, mašiną ar telefoną ir vis giriame viso to vertingumą beigi atnešamą naudą. Kai pagalvoji be kiek dalykų žmonės gali apsieiti ir kaip beprasmiškai jie vergauja sistemai vaikydamiesi daiktų, darosi liūdna. Kuba vis dar žvelgia į pasaulį su šypseną, nors žinoma kiekvienas žmogelis ten taip pat vaikosi pinigų ir bando užsidirbti dolerį kitą. Jie irgi nori turėti daugiau, gyventi geriau. Bet tas noras dar nežino pasekmių ir kainos, kurią reikia sumokėti. Jie dar naivūs ir optimistiški. Ilgą pragyvenę izoliuoti sutinka užsieniečius su smalsumu ir nuoširdžia viltim, kad mūsų gyvenimai gražūs ir laimingi. Anaiptol, tai jūsų gyvenimai gražūs ir laimingi mieli kubiečiai, nes jūsų dar neįsuko besaikis vartojimas, plepėjimo susėdus ant laiptų nepakeitė mobilūs telefonai ir facebookas, o gyvenimo stebėjimo iš balkono – televizorius. Aš jums pavydžiu. Nes pas jus žmogiškas ryšys ir šeima yra vertybė ir jūsų kiekvieną rytą nesupa vis nauji nieko nesakantys žmonių veidai, kuriems tu nerūpi nei trupinėlio. Kuboje šilta ne tik nuo saulės. Žmogiškumas šildo kur kas stipriau.

Tuesday, 22 March 2011

Pagiriamasis žodis Anglijos policijai

Aš tikrai gyvenu gražiam, ramiam, šeimyniniam rajonėly su žydinčiais medeliais ir antytėm parke, žalia žole, didžiuliu prekybos centru ir panašiai. Na pasitrainioja koks neaiškus pauglys vienur kitur, bet niekad nesijausdavau nesaugiai. Taip, kad įsivaizduokit mano veido išraišką sužinojus, kad po baliaus autobuse apiplėšė artimą bičiulį ir atėmė foto aparatą. O dabar įsivaizduokit mano išraišką, kai sužinojau, kad policija SULAIKĖ nusikaltėlius ir bičiulis savo foto aparatą atgavo. Pasisekė, kad netoliese patruliavo policijos automobilis ir autobuso vairuotojas spėjo pranešti apie apiplėšimą. Mes net mažiausios vilties nepuoselėjom. Galvojom prarastas daiktas amžiams. O čia štai prašom siurprizas. Taip keista, kai policija maloniai nustebina. Iki šiol maniau, kad iš jos ne per daugiausiai naudos. Tik kepurės gražios.

Monday, 21 March 2011

Naujausios naujienos pirmiausia - Fiesta Cubana!

Kadangi esu reglamentuojama cenzūros tai teko gerokai pasukti galvą, kurios nuotraukos tinkamos blogui. Fotografavimas ir pozavimas po kelių romo kokteilių gali pateikti įvairiausių siurprizų.
O buvo taip... Šeštadienį pas mumi namie praūžė kubietiška fiesta. Jai atsakingai ruošėmės, dabinome sienas plakatais, vėrėme vaisius ant iešmukų, gaminome mojito, puošėme plaukus gėlėmis (o galvas skrybėlėmis), šokome salsą ir rūkėme cigarus. Viskas labai kubietiška, ne kitaip. 
Taipogi įsigijau įkyrų gerbėją, kuris antrą valandą nakties vos nesukėlė muštynių su niekuo dėtu geniuku Vudžiu. Bet viskas baigėsi laimingai ir pavykusiai. O kai mušasi dėl manęs, tai vistiek heroiškai kažkaip atrodo, nors ir daug to triukšmo.
Deja, to mano gerbėjo draugės dar ilgai nepamirš, kaip ir mano sėkmingo pabėgimo nuo jo bei slėpynių. Traukia per dantį, kiek tik gali.
Ne tik Kuboj karšti vyrai pasirodo. Ir Londone yra.


Tuesday, 15 March 2011

Grįžau iš Kubos


Beveik dvi savaites prabuvau atitrūkus nuo pasaulio ir visų jo modernių išradimų, kaip antai kompiuteris, telefonas, internetas ir televizorius. Patekau į kažkokią nepaaiškinamą laiko zoną. Pasižiūrėjus į namus atrodė, jog yra 18-tas amžius, į mašinas - kad 1950- ieji, o jei pravažiuodavo koks žigulys, pasijausdavau Sovietų sąjungoje. Vidury Havanos giedodavo gaidžiai, iš kiekvieno tarpdurio sklido muzika, žmonės daug juokėsi ir šoko... Arba kaulijo kapeikų iš turistų, kad ir pavyzdžiui kėsinantis nufotografuoti kažkieno dviratį. Įsivaizduoju, kaip užknisa, kai tau besėdint ir ramiai tarpdury rūkant cigarą visokie svetimšaliai kas penkias minutes fotografuoja arba tave, arba tavo kledarą, arba apgriuvusį tavo namą. Todėl per dieną galima susirinkti neblogą sumelę mokęsčių už nuotraukas.
Žmonės tam keistam spalvotam pasauly niekur neskubėjo, sveikino atvykėlius, atnešančius jiems nemažai pajamų, gyvenančius jų aptrupėjusiuose senoviniuose namuose su besisupuojančiomis kėdėmis ir valgančius jų gamintą vakarienę. Patys kubiečiai tuo tarpu vienas pas kitą vaikščiojo į svečius kavos arba blogiausiu atveju kalbėdavosi per balkoną. Šnekėdavosi valandų valandas apie nieką, net ir su tais pačiais kalbos nemokančiais svetimšaliais... Ir yra neįmanona nesijausti kubiečio draugu... Išvengti tikro žmogiško ryšio yra neįmanoma.
O šiandien Londono oro uoste besigrūsdama į taukinį ir braudamasi per vienodai atrodančių žmonių minią, apsirengusių kažkodėl tik juodai, be jokios išraiškos veiduose, įsikniaubusius arba į knygą, arbą į laikraštį, bet dažniausiu atveju maigančius iphoną ir kaip begali ignoruojančius vienas kitą, niekaip negalėjau persiorientuoti į savo senąjį pasaulį. Kiek laiko praeis, kol atsitokėsiu? Kiek laiko praeis, kai nebenorėsiu verkti pagalvojus apie Kubą? Jaučiuosi lyg išsiskyrus su mylimuoju. Įsimylėjau šalį ir dar kurį laiką ignoruosiu šitą Londono lietų ir tuos beveidžius žmones metro, klausysiu reggatono  ir rašysiu, jausiu ir vėl išgyvensiu savo nepaprastą romaną kvepiantį tabaku ir gaivinantį mėtiniais Mojito.

Thursday, 3 March 2011

Kodel man patinka saulėtekiai? – Costa Rica – VIII dalis (2008-ieji)

Žydai dienos pradžią skaičiuona ne nuo aušros, bet nuo sutemų. Pasak Biblijos iš pradžių buvo tamsa iš kurios radosi šviesa. Taigi būtent tokia tvarka yra teisinga. Nors nesu žydė, aš labiau mėgstu saulėtėkius nei saulėlydžius (nors ir pastariesiems esu neabejinga). Man patinka stebėti brėkštantį dangų ir jausti, kaip pasitraukia sutemos. O ne atvirkščiai – matyti kaip viskas temsta ir pasigrobiama nakties. Norėčiau pajėgti kiekvieną rytą pasitikti saulę. Deja niekada neprisiversiu išsiridenti iš šiltos lovytės, kad tai padaryčiau. Žinau save. Bet vieną kartą Costa Ricoj... Saulutei Linksmai ir nuoširdžiai pasakėm Labas rytas. Tikslai nežinojome kada ji teka, nes laikas čia kažkoks nenormalus, valandos nieko nereiškia. Dėl visa ko atsikėlėme ketvirtą ryto ir gaubiamos aklinos tamsos nubridome per drėgną smėlį. Girdėjosi palmių ošimas ir draugiškas jūros bangavimas. Bei ne tokie draugiški traškesiai ir šnarešei. Paėjėję nuošaliau susirangėme ant hamakų ir laukėme, kada apvalus blynas ims lįsti iš vandens... Neaišku, kurioje pusėje jis pasirodys, nes kas čia supaisys, kur rytai, kur vakarai. Pasirengėme siurprizui. O kokios spalvos bus saulė? Geltona? Raudona? Oranžinė? Hamakas tingiai sūpavosi keldamas grėsmę užmigti, todėl ėmėmės veiklos – laipiojimo ant palmių ir akmenų. Dangus ėmė rausvėti, tolumoje, kairėje pusėje ėmė matytis mažytis raudonas saulės kraštelis. Brėško nauja diena ir sutemos traukėsi. Šviesa brovėsi į mus ir į pasaulį aplinkui, gražindama jam spalvas, kontūrus ir pavidalus. Gyvenimas atrodė toks aiškus ir konkretus. Mūsų laukė kelionė į kitą krantą ir už kelių valandų turinti išplaukti valtis. O dar už kelių valandų pakilsiantis lėktuvas.

Ir visa tai, kas atsitiko yra jau atsitikę... Vieną kartą Costa Ricoj.




Calabanga Dude – Costa Rica – VII dalis (2008-ieji)

Banglentininkai turi savo slengą. Ir visi jie sako Calabanga Dude. Nežinau, kas ta Calabanga. Nepaaiškino man niekas išsamiai. Gal kokia labai didelė banga? O Dude tai suprask draugelis. Tad jei esi labai cool banglentininkas sakai Calabanga Dude. Yeee. O jei nesi banglentininkas, tuoment ateini į banglenčių parduotuvę ir sakai:
- Man reikia banglentės valandai.- Valandai??? – pardavėja iškart supranta, kad joks tu banglentininkas, ir pagarbos jau nesusigrąžinsi. – Mes nuomojame visai dienai už 10 dolerių.
- Bet gal vis dėlto galima valandai už 3 dolerius? - Jūs gal juokaujate?, - nebesitveria juokais pardavėja, - Koks man tikslas duoti jums už tris dolerius? Tas pats kas už dyką. Kad jau įvaizdis vistiek sugadintas, nusipirkau stipresnio saulės kremo, nes su 20 UV mano pečiai jau seniai nuėjo pūslėmis. Pasiemę banglentę valandai už visos dienos kainą nėrėme į bangas. Pastebėję, kad St. Teresitos pliažas pilnas žaliasnapių banglentininkų, nutarėme, kad čia bangos pats tas mums – savamokslėms. Laikas spaudė, nes keturratį gi reikėjo grąžinti. Todėl nieko nelaukę ėmėmės vieklos. Viena nepatyrusi banglentininkė aktyviai fotografavo, kol kita ne ką daugiau patyrusi banglentininkė stengėsi užšokti ant lentos, pasigauti bangą ir gracingai nušliuošti. Tuomet - sunkiausia dalis. Prie kranto susigauti banglentę ir per lūžtančias bangas temptis ją gylyn, kad vėl vieną vienintelį kartelį, praplūdūrevęs dešimt minučių, pagaliau pasigautum vieną vienintelę bangą ir paršliuožtum atgal. Ir žinote ką? Gi tikras smagumėlis. Taip užsikabliavau už to banglentininkavimo, kad net nepastebėjau, kaip praėjo valanda. Žinoma nei karto taip ir nesugebėjau atsistot. Katiai tiesa vieną kart pavyko. Bet visai smagu ir atsigulus. Kitą kart būtinai atsistosiu. O kitas kartas būtinai bus. Tik nežinau dar kada. Calabanga Dude!







Tuesday, 1 March 2011

Dulkėti Costa Ricos keliai – VI dalis (2008-ieji)

Montezumoje nėra gigantiškų viešbučių. Nėra grietinėlės ir milijonierių. Iš hipiškų kasyčių neatskirsi kas turtuolis, o kas ne. Čia renkasi banglentininkai, filosofai ir atsipūtę (o gal pripūtę?) keliautojai. Gera. Labai gera. Ne, ne šiaip gera. Tiesiog nerealu. Nebežinome, kada paskutinį kart normaliai po šiltu vandeniu plovėme galvą. Plaukai jau seniai virto dredais. Nugara tapo raudona ir tuoj ims luptis. Už tai siela be galo laiminga ir skrieja ant bangų.



Montezumoje niekas mašinomis nevažinėja. Visi laksto keturračiais. Ant galvos užsirišę skareles vaizduoja stiliovus baikerius. Tai negi mes būsime prastesnės.- Prašom mums keturratį pusei dienos.- Viskas paprasta. Čia gazo mygtukas, čia stabdžiai, - paaiškino dėdulė, motorolerių nuomotojas. – Šalmų reikia?- Neee, - vienu balsu atsakėme mes. Kokių dar šalmų? Taip karšta. Be to visai nepavojingas ir negreitas atrodo tas keturratis. Kas blogiausio gali atsitikti? Įriedėsime į krūmus? Dėl visa ko iš pradžių pasipraktikavome kiemelyje. Tikrai visai nesudėtinga. Kaip koks dviratis, tik su motoru. Leidomės į kelią. Woohoo.



Pakeliui sustojome prie telefono. Nelabai turėjom kam skambinti, tai paskambinom viena kitai. Telefonas vidur džiunglių... Dyvų dyvai... Įdomu jis su kortele veikia? Ar kapeikas reik mest?



Na, o dabar wooohoo. Ir drrrr drrr drrr... Ir brum brum brum į kalną. Važiuojam.  Kelelis dulka. Kiti vairuotojai mojuoja. Gražus tuščias pliažas. Sustojam. Nusimaudom. Pasideginam.



Važiuojam toliau. Gražios džiunglės. Sustojam. Pailsim. Čia pamatysi įvairiausių paukščių, varlių, vorų, driežų, iguanų, įspūdingų augalų, gėlių, medžių... Apsižvalgom. Vaje, kiek daug visko... Net galva sukasi. Dardam toliau.



Kaip gera neturėt jokio maršruto, anei jokių planų. Pasijaučiam, lyg vietinės su savo lėta ir nerūpestinga gyvensena. Kiekviena diena tokia pat ir negali būt geriau ar blogiau.  Drrrr drrr drrr... Kai pasitaiko kokia stati įkalnė, perduodu vairą Katiai. Kai kelelis lygus ir galima spausti į valias – vairas man. Brum brum brum... Blogai padarėm, kad tik pusei dienos išsinuomavom šį džiaugsmą. Buvome net interneto kavinukę susiradę. Skambinome per Skype dėdulei, bet šis griežtai įsakė grįžti laiku. Jau kiti norintys laukia. Atgal rūkome, it kokios rūkyklos... Dulkės tik kilo į viršų. Mes saulutėje čirškėjome. Karštas vėjas plakė veidus. Net nepastebėjome, kaip privažiavome savo kaimelį.



Nuskubėjome atsigaivinti vandenyno bangose, nors jau buvome maudęsi gal tūkstantį kartų. Apžvelgėme vietinę pakrantę. Radome daug kokosų, įdomią akmenų konstrukciją beigi susimąsčiusį šunį.



Vakare tradiciškai laukė kokteiliai pliaže po žvaigždėtu dangum. Man pasivaideno, kad įkando kažkoks gyvis ir ėmiau klykti bei ieškoti randų, tačiau nieko neradau. O naktį, lauke po mūsų nameliu, girdėjosi kažkokie neaiškūs garsai. It kokios laukinės kiaulės ar šerno kriuksėjimas? Įdomu ar Costa Ricoj yra šernų? O gal ten buvo kokia nors didelė varlė? Toj Montezumoj visko gali būti.