Savaitgaliais nėra ko snausti

Šis savaitgalis buvo kaip reikiant užimtas. Pradedant jau nuo penkatadienio. Po darbo ėjome į KVN (КВН). Londoniškai rusiškos Studentų ir Gasterbaiterių komandos Shaftesbury teatre rodė įvairiausius juokus ir visaip kaip linksmino. Kadangi pirmadienį turėjau važiuot į Prahą, iš darbo atsitempiau sunkiausią tašę su kaupu prikrautą visokiausių rakandų, papkių ir knygų. Jau kokia nelengva ta tašė buvo, Dievulėliau... O dar sunkiau ją tampytis avint batelius ant kulnų. Privargau kaip reikiant. Vos radau jėgų juoktis. Atsitik tu man taip, kad per tą KVN už mūsų sėdėjo lietuviai, intelekto nesužalotais veidais ir raumeningais kūnais. Be abejo jie jautė didžiulę būtinybę ir atsakomybę viską kuo garsiau komentuoti. Nepadėjo net mūsų atsisukinėjimai ir gan pikti paprašymai nutilti. 
Galbūt todėl ne per labiausiai ir mėgstu visus tuos lietuviškus ar rytų europietiškus renginius, nes prieina tokių budulių ir sugadina nuotaiką, arba vos nesutraiško, kaip kad per krepšinio rungtynių žiūrėjimą. Vos tik aptinku kokį mielą malonų lietuvaitį šičia, net širdis apsala. Na, o Kavaenščikai negailėjo juokų Putinui, Moisejevui ir Lenkų darbininkams. Juokingai ir smagiai tas penktadienio vakaras praejo, neskaitant budulių.

Tuomet atėjo šeštadienis. Mes su kambariokėmis turime kuo griežčiausią namų tvarkymo grafiką, kurio nuosekliai laikomės. Taigi šį savaitgalį buvo mano eilė tvarkytis. Tvarkymą teko įsprausti į ankstų rytą (man ankstus rytas savaitgaliais yra dešimta valanda), nes laukė daugybė visokiausių planų. Šiek tiek pasitvarkiusi, t.y. iškuopusi vonią, lėkiau pietauti su savo drauge atvykusia iš Birmingemo. Baisingai pavėlavau, nes kai kurios ypač reikalingos ir būtinos metro linijos savaitgaliais nusprendžia neveikti. Besikeikdama laksčiau aplinkeliais, kaip tikriausia isterikė boba stumdydama visus iš kelio. Mano kantrioji draugė net apsikirpt suspėjo kol aš atvykau. Tačiau restoranui dedikuosiu atskirą įrašą, juk ir rubriką turiu restoranams paskirtą. O dabar geriau pereikime prie koncerto į kurį skubėjau vakare. Nors dar kol kas nepereikime. Pradžioje pora lyrinių nukrypimų.

Kažkaip taip jau yra mano gyvenime, kad turiu keletą labai gerų draugų, kuriuos tikrai drąsiai galiu vadinti savo draugais ir laimėje ir nelaimėje. O be jų turiu nesuskaičiuojamą daugybę pažįstamų, kurie irgi yra a la draugai, bet šiaip jau jų paskirtis kur nors viešai kartu leisti laiką ir jie nuolatos sutinkami sambūriuose, vakarėliuose, vakarienėse ir pan. Tačiau niekuomet su tokiu draugu nenueisi pvz. ramiai arbatos atsigerti ir apie gyvenimą pasišnekėti. Sunarpliojus tokį pažįstamų tinklą, visada atsiranda, koks nors draugo draugas, kuris groja grupėje, kur nors dalyvauja, ką nors rengia ir kviečia draugus su jų draugais. Taigi štai ir šį šeštadienio vakarą, mano kambariokės gero draugo kolegos draugas rengė gi koncertą su grupe Amadis & Funkadelycs, kuriame džiugiai ir aš buvau pakviesta apsilankyti.



Kadangi turėjau laiko iki koncerto, po pietų dar pasitrainiojau Oxford streete. Kitą dieną turėjau važiuot pas drauges su mažais vaikais, tai pamaniau užeisiu į Hamleys žaisų parduotuvę. Bent ant dėžučių pasiskaitysiu, ką tokio amžiaus vaikai (keturių ir dviejų metukų) mėgsta. Mat po paskutinės mano dovanos, knygos su pasakų herojais, tarp kurių buvo ir vampyrai, vilkolakiai ir monstrai, mažasis keturmetis bijojo miegoti ir vis bėgdavo pas mamą. Todėl galvojau, panagrinėsiu išsamiau ir susipažinsiu ką gi tie vaikai mėgsta, nes noriu būt šauni tetulė vis dėlto, o ne baisioji tetulė. Toj parduotuvėj praleidau gerą valandą abstulbus nuo visokiausių gėrybių pasiūlos, ir vilionių išleisti pinigėlių. Į mane atsitrenkė pripučiama skraidanti lėkštė, į plaukus vos neįsivėlė nuotoliniu būdu skraidantis malūnksparnis, o ryškiai žaliai apsirengęs dėdė privertė krūptelėti garsiai pasilabindamas. Apžiūrejusi mokomuosius skaičiavimo rinkinius, plastelinus, dėliones, mašinytes pati vos nenusipirkau Puzzle, bet po to susigriebiau, kad neturiu nei laiko, nei kantrybės jį dėlioti. Nors kažką miglotai prisiminiau, jog senais gerai laikais tai buvo vienas mano mėgstamų užsiemimų.



Po žaislų rojaus užsukau į National Geographic parduotuvę, kurioje yra ir labai faina kavinė. Joje žmonės (įtariu daugiausia vieniši ar ko nors belaukiantys keliautojai) prie komunalinių ilgų, didžiulių stalų maloniai sau gurkšnoja arbatą ir žinoma skaito knygas. Aplinka tokia kelioninė, tie NG žurnalai visur, gaubliai, žemėlapiai. O kadangi kaip tik vyksta Kiniečių Naujieji metai, dar prikabinta ir kinietiškų raudonųjų žibintų. Žodžiu būtent man dedikuota atmosfera. Pasijaučiau tiesiog apsupta, pavalgydinta ir pagirdyta kelionių. Atsisėdau prie stalo su  tamsiaplauke-tamsiake mergina. Kaip mat prie mūsų padavėjas pasodino dar vieną porelę. Vis spėliojau iš kokios šalies ta tamsiaplaukė-tamsiakė, bet taip ir neišdrįsau paklausti. Ji su padavėju aiškinosi kuo skiriasi ispaniška tortilla, nuo dienos tortillos. O mano akys nukrypo į lauke prie tekstilės parduotuvės stovintį vaikinuką - durininką, aprengtą senoviniais drabužiais ir mojuojantį praeiviams. Ne, rimai šitas miestas išprotėjęs... Mūsų parduotuvė veikia nuo 1925 - ųjų, todėl privalome turėti vargšą sušalusį bernužėlį įvaizdžiui susitiprinti. Išgėriau savo organines anasų, papajų ir apelsinų sultis, baigiau skaityti knygos skyrių ir pakilau eiti. Tamsiaplaukė-tamsiakė nusivylusi nagrinėjosi itin mažą tortillą, galbūt dviejų kasnių, jei ne vieno. 

Sėdau į devynioliktą autobusą ir pajudėjau link Fnsbury park. All the way. Kai gyvenau Crouch Ende ir dirbau Green parke, šitas autobusas buvo mano transportas namo. Kelionė trukdavo apie valandą ir aš galėdavau ramiai miegoti. Mano pamainos prasidėdavo šeštą ryto, o mano diena būdavo susimaišiusi su naktim. Bent jau autobuse pamiegodavau. Iki skausmo pažįstamas maršrutas. Autobusais jau senokai nevažinėjau. Pagalvojau - pasidarysiu sau pramogą. Miesto stebėjimas iš antrojo aukšto itin raminančiai veikia. 

Finsbury Parke susirinko gausi draugų bei draugų draugų kompanija. Sugužėjo į labai bohemišką pubą Worlds End, kuriame be kita ko dar ir stalo futbolas buvo. Dar ten buvo braškių sidro. Ir žinoma grupė Amadis & Funkadelycs. Šokom, plojom, mosikavom ir visaip kitaip reagavom. Per baigiamąją dainą La Bamba gerokai pakraipėme klubus bei negailėdami atidavėm energijos. Aš jau tokia, girdėdama muziką nešokti negaliu.



O kas savarbiausia, nors karta gyvenime po vakarojimo namo grįžau per dvidešimt minučių. To niekada nebūna, nes į mano užmiestį (t.y. ketvirtą zoną) reikia gabentis mažiausiai valandą. Čia jei su metro, ne autobusu. Jei naktiniu autobusu - tai bijau net pagalvoti. O dabar va prašom kaip smagu ir greita. Dvidešimt minučių ir jau namie. 

Na, o sekmadienį užbaigiau tvarkytis namus ir važiavau lankyti draugių lietuvaičių beigi jų vaikučių. Štai ką išmokau apie vaikus: dvimečiai mėgsta kandžioti keturmečius, keturmečiai garsiai paleidžia dūdas, dvimečiai duoda lupti apelsinus tik svečiams, nes tada jie skanesni, dvimečiams nepatartina duoti į rankas žiurkėnų, geriausias būdas užhipnotizuoti keturmetį, pasodintį jį žiūrėti filmukų, ramu dvi valandas, su dvimečiais - sudėtingiau, geriausia dovana tiek dvimečiams, tiek keturmečimasm - Kinder Surprise. Čia tuo atveju jei šokoladą leidžia valgyti mama. Na, o labiausiai nuotolinius malūnksparnius mėgsta pasirodo suaugę vyrai. Tačiau didžiausias džiugesys ir atradimas vietiniam prekybos centriuke (Anglijos slengu - babajinėj) rasti Rafaelo saldainiai ir lenkiškas paukščių pienas. Tai bent šventę sau iškėlėm. Aš iš laimės kone iki vaivorykštės pakilau. 

Štai va toks, kupinas įvykių savaitgalis pas mane nusimatė. 

Comments

  1. Sudėtingiausia išrinkti vaikams dovanas, ypač kai gali nupirkti tai ką jau turi, bet neprašausi su Littlest Pet Shop gyvūnėliais. Jie labai simpatiški, gali vaikas rinkti visą kolekciją, mamos nedraudžia ir yra įvairių rinkinukų nuo vieno gyvūnėlio iki namo su ''chebra'' :))

    ReplyDelete
  2. Dekui uz patarima. Pasiziurejau tuos gyvunelius. Tikrai kokie mieli. O cia ir berniukams tiktu? Labai jie primena mano zvereliu kolekcija is Kinder Surprise, kuria turejau budama vaikas. Gal dar kokiu ideju?

    ReplyDelete
  3. Jaukus savaitgalis:)
    Rudenį ėjome į draugės, trumpam grįžusios iš Londono, šešiamečio sūnaus gimtadienį. Tai padovanojome ir kinišką žibintą - tokį, kur karšto oro pagalba kyla į dangų. Dar ant žibinto užrašėme vardą ir metus. Ta atrakcija buvo ne tik vaikams, bet ir tėvams. Paskui jų prisipirko ir nusivežė į Londoną:)

    ReplyDelete
  4. Puiki ideja atsvesti Kinieciu Naujus Metus.

    ReplyDelete
  5. o man labai patinka tavo naujasis blogo išvaizdas :) pa-trauk-lus!

    ReplyDelete
  6. Dekui dekaui. :) Mano naudingi uzsiemimai komandiruotej. :)

    ReplyDelete
  7. Koks smagiai londoniškas tavo savaitgalis :) Pamenu, kai buvau jauna ir be vaikų, ir gyvenau Londone, panašiai būdavo :D Ypač ta vieta, apie vietinius tautiečius atsiliepiama :))))

    ReplyDelete
  8. Che che, vietiniai tautieciai (kai kurie) yra vietinis dziaugsmas ir pasididziavimas. :) Nors is tiesu tai cia apstu sauniu lietuviu, kurie labai noriai bendrauja. Smagu.

    ReplyDelete
  9. Laura, o (jei gali atsakyti) kur gyveni jei nuo Finsbury park per 20 min vaziavimo? Kaimynes gal, nes ir man panasiai :) I kuri gala vaziuoji?

    ReplyDelete
  10. Į šiaurės galą aš važiuoju. Southgate gyvenu. O tu kur? :)

    ReplyDelete
  11. Ha! Tikrai, kad kaimynes! As Turnpike lane dabar bazuojuosi :)
    Praktiskai galim eit kavos viena pas kita gert, Londono mastais ;)

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI