Thursday, 24 February 2011

Manuel Antonio - Costa Rica – II dalis (2008-ieji)

Vos nubudę ilgai nelaukėm ir nešvaistėm dienos veltui. Sėdom į vietinį autobusėlį ir nudūmėm į San Antonio nacionalinį parką.
- Štai prašom jūsų žėmėlapis ir prašytumėm nešerti beždžionių, - maloniai nusušypsojo mergaitė prie informacinio stalo.
- Mes norime pačiuožinėti lianomis. Kaip vadinasi tas užsiemimas Canopying?, - tarėme apimtos pakilaus džiugesio besidairydamos į nuo medžių karančias lianas.
- Deja čia niekas nečiuožinėja lianomis. Nacionaliname parke nėra jokios žmonių veiklos. O canopying tai čiuožinėjimas žmonių nutiestomis virvėmis. Įsigykite ekskusiją.



Dėkingos paėmėm žemėlapį ir iškart nubėgom į didžiules bangas. Iki jų mums žemėlapio kaip ir nereikėjo. Be to per džiungles visvien ratu ėjo tik vienui veinutėlis kelias. Tačiau žemėlapis buvo naudingas bent tuo, kad jame mielais simboliais sužymėta, kur galime pamatyti beždžionių, panardyti, ar pasigrožėti vaizdu.



Jokios žmonių veiklos neturintis parkas reiškė ir restoranų, nei parduotuvių, net mažiausių kioskelių nebuvimą. Tą mes supratome tik gerai įdienojus, kai pilvas pradėjo groti maršus. Prie įėjimo radome tik kokosų pardavėjus, kurių produktus godžiai čia pat ir suvartojome.


Beje laikas Costa Ricoje labai įdomus. Saulė teka apie ketvirtą, o šeštą vakaro jau būna tamsu nors į akį durk. Taigi vienuolikta ryto buvo jau pats pietų metas.



Keliavome mes džiunglų takeliais, atrasdamos naujas vieną už kitą gražesnes pakrantes. Laipiojome akmenimis.



Šokinėjome ir nardėme per bangas. Smagiausias užsiemimas buvo pataikyti ant didžiulės bangos keteros ir leistis nešamoms į krantą.



Vaikėme driežiukus. Pačios it kokios iguanos deginomės saulutėje. Virš galvų čirpė papūgos ir šokinėjo beždžionės.



Ir štai gal vakarop, o gal apie pietus, kas čia supaisys tą laiką Costa Ricoje, priėjome stačią uolą, skalaujamą bangų.
- Štai kelias ir baigėsi, - atsidusau aš, - Apsisukam?
- Tai, kad ne, - pastebėjo didžioji nuotykių ieškotoja Katia, - žiūrėk žemėlapis rodo, kad jis tęsiasi. Einu apsižvalgyti. Su tais žodžiais Katia drąsiai nužygiavo per akmenis. Aš tuo tarpu laukiau ir kaupiausi kelionei atgal.



Taip man besvajojant kur buvę, kur nebuvę išdygo du jaunuoliai. Kas dabar beatsimins jų vardus? Kadangi buvo amerikiečiai pavadinkime juos Džonu ir Bobu. Šiedu irgi netikėjo čia pasibaigus kelią. O grįžusi Katia patvirtino, kad praėjimas tikrai yra.
- Kelias kiek pavojingas, bet jei kas šitie mus išgelbės, - mirktelėjo ji man. Taigi leidomės mes visi keturi kabarotis per uolas, skalaujamas bangų. Turiu paminėti, kad kenčiu nuo chroniškos aukščio baimės. Todėl kinkos gerokai virpėjo. Tuo labiau, kad bangos plakėsi kaip koks sūkurys. Planas buvo toks – kol banga neatėjo, greitai persirioglinti kiton pusėn įsikibus į uolą, besigrabaliojant į kokius nors plyšelius įstatyti pėdas ir rankas. Jei spėji visą tai atlikti greitai ir tiksliai – valio, jei ne – tuomet viso gero, banga tave nuplauna ir makaluojasi džiakuzzi apačioje. Jei tik galvos bekrisdamas kur nors nestukteli.Nežinau, kaip visa ši alpinizmo kupina atrakcija man būtų pasibaigusi, jei ne gerieji Bobas ir Džonas, kurie vos ne ant rankų mane pernešė į kitą pusę. Užslipau ant tų uolų ir sustingau iš baimės. - Aš niekur neisiu, neisiuuuuuu, uuuuuu, - lemenau drebėdama, kol Džonas tempė mane ištiesęs ranką, o Bobas prilaikė iš kitos pusės.Pagaliau, saugiai atsigulusi ant šilto smėlio prisiekiau, kad atgal tuo pačiu keliu nieku gyvu negrįšiu. Nei už ką.



- Ar yra koks kitas kelias? - su viltimi paklausiau.
- Taip - štai ten, - atsakė Katia. Nusekiau akimis jos ranką, rodančią į uolas tolumoje už medžių ir viršuje vaikštančius žmones. – Bet iš čia ten nepateksim. Matai žemėlapis plokščias, tai viskas vienam lygmeny jame atrodė.
Teko su siaubu suvokti, kad esame izoliuotame paplūdimyje, kuris paprastai būna gerokai platesnis ir į kurį šiaip jau yra praėjimas. Tačiau vakarop vandens lygis pakyla ir takas ilgainiui užliejamas. Negana to, kad mes jau ir taip kabarojomės per uolas it kokie žmonės vorai, dabar gi net ir tas trapus kelelis, kuriuo atėjome paniro po vandeniu.



- Ką gi nakvosime paplūdimyje ir įsivaizduosime, kad esame Robinzonai, - žvelgdamas saulėlydžio link pasakė Džonas, o gal Bobas?
- Nenoriu aš būti joks Robinzonas, - ėmiau panikuoti, mintyse galvodama ką daryti? Ką daryti? KĄ DARYTI???? Jau nekalbant apie tai, kad visą dieną ir taip nevalgėme. Dabar dar ir nakvoti teks po atviru dangum?



Mano bendrakeleiviai, skirtingai negu aš atrodė visai nesijaudino ir ramiai sau išsitiesė ant smėliuko. Tuo tarpu aš kaip muses vaikiau mintis: Ar čia yra kokių pavojingų gyvūnų apart beždžionių? O gal netgi čiabuvių išlįsiančių iš džiunglių? Kaip gi miegoti be pagalvės? Gal kur rasti kokį bananą? Bananą gal ir rastumėm, bet kaip dėl vandens? Mes mirsim iš troškulio. Taip ir bus... O Dieve, prašau padaryk ką nors. Neleisk mums čia nakvoti...



Ir jei kas abejojate ar Dievas yra, sakau – neabejokite. Su lyg tom mano mintim, lyg pagal užsakymą, tolumoje pasirodė grupė žmonių ant vandens motociklų. Kiek pašokinėję per bangas sustojo atokiau įlankėlėje, atrodo visai dėl mūsų nesijaudintami.
- Jūs kaip sau norit, o aš plaukiu pagalbos, - tariau abstulbusiems Bobui, Džonui ir Katiai, beigi drąsiai nubridau į jūrą.
Šioje vietoje turiu pabrėžti, kad kas jau kas, bet plaukikė aš gera. Mano mama yra plaukimo mokytoja ir jau nuo vaikystės dalyvavau varžybose bei turnyruose. Gal aš nebūčiau parpaukus atgal su visais daiktais ant galvos, per tą sukūrinę vonią, pro kurią mes atėjome, bet iki vandens motociklinkų per ramią jūrą nuplaukti aš galiu. Dėdė žinoma išvydęs undinę prie savo vandens žirgo ne ką mažiau abstulbo.- Laba diena. Mes praėjome va į tą paplūdimį, o dabar taką užliejo ir nebegalime grįžti, - uždususi išpoškinau aš, - Ar negalėtumėte mūsų išgelbėti?
 - Jūs tai kas?, - paklausė dėdulė, žvelgdamas kranto pusėn ir iš paskutiniųjų stengdamasis nesijuokti.
- Na aš ir mano draugė.- O kokio dydžio ta tavo draugė, - paklausė kaip galima diskretiškiau,
- Ar tilptumėt abidvi ant mano motociklo?- Žinoma, - kuo tvirčiausiai užtikrinau aš, - Mano draugė laibai maža. Daug mažesnė negu aš. Lengva it plunksnelė.
- Na ką gi, paimsiu judvi, - tarė dėdė, mintyse tikriausiai prisimindamas kokį anekdotą apie blondines lyginančias užuolaidas. – Tik negaliu priplaukti iki kranto. Turėsite įbristi ir užsikabaroti. Užsikėlė jis mane ant savo vandens žirgo ir nuplukdė link kranto. O visa grupė nusekė iš paskos. Pliūkštėjau į vandenį ir nuskubėjau Katiai pranešti geros žinios apie išgelbėjimą. - O tai kaip aniedu? - paklausė ji apie mūsų likimo draugus.
- Dideli ir stiprūs vyrai. Be to ne lygis būt gelbėjamiems. Išsikapstys kaip nors. Jei ne atsiųsim ką nors vėliau.



Susitarėm su naujaisiais pažįstamais susitikti prie jų namelio vakarop ir nueit atšvęsti išsigelbėjimo, jei šiems pavyks. Viską suderinę, nuplaukėm link motociko, užsikabarojom ir skuodėm per bangas. Trise ant vieno… O visa grupė vėl sekė iš paskos. Kur čia logika? – Neklauskit. Kodėl ant vieno? – Nežinau. Kodėl ir likę plaukė iš paskos? – Neatsimenu. Tik žinau, kad sėkmingai pasiekėm saugų krantą ir tai buvo laimingiausia mano gyvenime minutė. Nebežinojau kaip dėdei ir bedėkoti… Vakare nudžiugome pamatę, kad ir Bobas su Džonu sėkmingai sugrįžo į saugų krantą.
- Gerai, kad jus parvežė, - pasakė jie. - Grįžti atgal tuo pačiu keliu būtų ne merginų jėgoms.Jei čia kas tikisi kokio džiugaus romantikos pliūpsnio ar smagaus susiporavimo, turiu juos nuvilti. Nuėjome mes draugiškai išgerti margaritų su mojito ir tiek. Beje atradome negi Night life Quepas miestelyje, po tuo pačiu tiltu. Buvo ten tokis bariukis, kur merginoms (!) coca cola su vodka nemokami. Kadangi nemėgstam mes nei coca-colos, nei vodkos, tai tiek mums ir naudos iš tokios akcijos.



Beje tą patį vakarą išsikraustėme iš mūsų vakarietiškojo Best Western į Costa Rikišką Cabaną už 10 dolerių per naktį. Ne, ne į tą pačią, kur Džonas su Bobu. Į kitą. Su driežais, varlėm, tinklinėm užuolaidom, surūdijusiu šaldytuvu ir dviem dideliais fenais. Miegojome kaip kūdikiai.

2 comments:

  1. Tai skaniai susiskaitė - prarijau abi dalis ore :) O tu - tai ta aukštesnioji blondinė?

    ReplyDelete