Monday, 28 February 2011

Londoniškas oras ir malaizietiška virtuvė

Sekmadienį aštuntą ryto mane pažadino brolio skambutis. Jis pranešė, kad oras nuostabus, šviečia saulė, todėl jis ruošiasi į Londoną. Užmečiau akį pro langą. Išties, saulė blizgino šiltadaržio langus ( taip, mes turime šiltadaržį ir netgi daržą), bet kam tai rūpi, gi aštunta ryto. Vienuoliktą, man vis dar ramiai pučiant į akį, brolis jau skambino į duris. Saulė vis dar žadėjo ne Londoniškai šviesią ir šviežią dieną. Iš to džiaugsmo apsiaviau savo lengvąsias balerinkas ir išskubėjau į Notting Hillą bimbinėti po turgų ir ieškoti gėlėtos suknelės atostogoms. Tačiau, o bet deja, vos man išlindus lauk iš metro, laukė kardinalus siurprizas. Apgavikės saulės nebuvo nei kvapo, už tai merkė lietus ir taršė žvarbus vėjas. Ir dar manęs laukė sušalusi draugė Nr.1, Nero Cafe gerianti arbatą. Brolis tuo tarpu patyręs tą patį siurprizą su kompanija pasislėpė Oxford streeto parduotuvėse. Dėl nenumatytų aplinkybių ir netinkamo apavo teko skubiai atšaukti suknelės ieškojimo planą. Beigi pakeisti jį į sėdėjimo pube malonumą. Labai mėgstu Westbourne pubą, kur žiemą – vasarą interjerą puošia vienas kitas gražus vaikinas, o jei pasiseka tai ir viena kita dešimtis. Nemeluoju. Faktais patvirtinta patirtis. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Taip maloniai atsigavus po oro akibrokštų, pamaloninus akį ir širdį, ėmėmės degustuoti vynus. Bare dirbo toks fainas berniukas, kuris mums išpilstė vos ne visas baltojo vyno rūšis paragavimui. Mums nei vienas nepatiko, taigi apsistojome prie alaus. Vėliau ir krevečių prigriebėme. Jos parduodamos stiklinėse (vadinamose pints). How cool is that? Taigi buvo viskas, ko reikia mergaitiškam pokalbiui su drauge Nr. 1. Prisiplepėję iki valiai, išsiskyrėme kas sau. Aš dar trumpam susitikau puodeliui arbatos su drauge Nr. 2, gyvenančia už kampo. Tada jau laukė vakarienė malaizietiškam restorane Awana, kur nuvedžiau brolį ir svečius mėgautis egzotika. Teko truputį paklaidžioti, kol tą restoraną radom ir visai sustirom į ragą. Nežinau kodėl jei įmanoma nuklysti ne ten, tai būtinai taip ir padarysime, kol galiausiai išbandę visus kelius beliks tik teisingas variantas. Net ir turint išmanųjį telefoną bei penkias galvas taip nutinka. Neaišku kur čia paslaptis. Niekaip nesupratu. Pagaliau, o džiaugsme, restoraną radome. Jis pasirodė elegantiškai jaukus, padavėjai paslaugūs. Apie maistą konkrečios nuomonės neturiu. Mat starteriai buvo itin skanūs, vynas irgi, bet pagrindiniai patiekalai – nei į tvorą , nei į mietą. Be to nors paklausiau apie aštrumą, man rekomenduotas švelnusis curry buvo vistiek beveik nevalgomas. Po kelių kąsnių, jau nieko nebesupratau nes akys gerklė degė, o akys rasojo. Taigi gėriau dau vandens. Labai daug. Svečių reakcija buvo panaši. Nebent vištiena su riešutais buvo verta dėmesio arba bent jau nepeikimo. Įveikę sočią ir aitriai keistą egzotišką vakarienę dar apsukome ratuką po centrą, įtraukiant visas Londono įžymybes - Picadilly- Trafalgar – Big Ben – London Eye beigi viską nufotografavome.
O istorijos moralas, rytas ne visada protingesnis už vakarą. Bet vistiek smagu, kai brolis netikėtai apsilanko.









2 comments:

  1. Kokie jūs panašūs, kaip brolis ir sesuo :)))) Gerai jam turėti tokia gražią sesutę. O kaip londonietės, ar labai nutukę nuo pupelių ir dešrelių? Man smalsu pasidarė :)

    ReplyDelete
  2. Oi Linoreta, dar ir kaip nutuke. :) Tik atvykeliai puosia miesta. :)

    ReplyDelete