Knygų mugė ir brazilai

Pradėjau internete ieškoti knygų mugės nuotraukų savo įrašui iliustruoti ir nežinia kodėl man išmetė Moteris.lt straipsnio nuotrauką su brazilų atlikėju Gayo de Lima. Todėl visiškai nukrypau nuo temos ir ėmiausi skaityti straipsnį, nes aš gi su juo skridau tuo pačiu lėktuvu iš Londono, keitėmės Briuselyje ir atvykome į Vilnių. Labai gerai įsidėmėjau. Tamsiaplaukis, su dredukais ir mažu futliaru, kuris galėtų būti gitara. Bet žinoma ten ne gitara, o galbūt kokia mandolina, pandeiro arba braziliška ukulele. Groja daugybe instrumentų šis atlikėjas. Taip žiopsojau ir pati sau galvojau - nagi tikrai labai panašus į brazilą. Įdomu, ko jis čia važiuoja į Lietuvą. Gal ką nors įsimylėjo? O jis pasirodo koncertuot čionai susiruošė. Briusely jau prie jo prisiklijavus buvo kažkokia mergaitė su kuria Vilniuj laukė bagažo. Nežinau ar pažįstama, ar oro uoste kur susipažino. Aš kadangi nekalbinu niekur jokių žmonių, tai su niekuo ir nesusipažįstu. Bet gi būtu įdomu pabendrauti. Jis šitaip issiskyrė iš krūvos verslininkų, vilkinčių kostiumais, dėvinčių susirūpinusias išraiškas ir įkišusių nosis kompiuteriuosna. Iš straipsnio atrodo itin draugiškas brazileiras. Va kaip jis apie mumi kalba: Manau, kad jūs turite tokią pat nuoširdžią širdį, kaip ir brazilai. Man daug kas čia patinka. Man patiko netgi orouosto pasieno kontrolės darbuotojai!

Aš gi savo ruožtu skridau knygų mugėn. Pabendrauti su leidėjais ir knygų urmu užsipirkti. Abi užduotys sėkmingai įvykdytos. Dabar namie jaukiai leidžiu laiką prie pečkutės. Ant palangės guli 23 naujos knygos. O kaip jau sniegu neatsidžiaugiu... Dievulėliau... Man žiema būna vieną kartą metuose. Per Kalėdas. Nors Londone jau pavasaris prasidėjęs, Lietuvėlėj gi pati tikriausia žiema žiemužė viską sniegeliu padengusi. 
Ką gi aš norėjau pasakyt apie tą knygų mugę? Jau ne vienam bloge skaičiau, kad čia knygų mėgėjų rojus žemėje. Ir aš visiškai pritariu. Visi kas neabejingi knygoms susitinka toj pačioj erdvėj. Tie kas rašo, kas leidžia, kas skaito. Visi kažkaip yra susiję su tuo mažu stačiakampėliu, dailiu viršeliu, viduje slepiančiu pasaulį, kiekvienam atsiveriančiu savaip. Ir tuomet vienas sako: Ooo kokia nuostabi knyga. O kitas - Visiškas šlamštas. Nesamonė. O juk knyga tai ta pati, tik mes skirtingi.  
Et per tą brazilą visai išsiblaškiau ir mintį pamečiau. Ką aš čia norėjau apie tą mugę pasakyt? Pati nebežinau. Tik tikiuosi, kad elektroninės knygos dar kurį laiką nepakeis mielo popieriaus šiūrenimo verčiant puslapį.