Kaip mes lipome į krioklį - Costa Rica – V dalis (2008-ieji)

Tarsi jau ir taip nebūtų gana visokiausių nuotykių, sugebėjau dar įsivelti į lipimo ant krioklio viršaus atrakciją. To krioklio būta ne tokio jau žemo. Pakankamai ne žemo, kad apmirčiau vidury kelio ir sustingus iš baimės bijočiau pažiūrėt žemyn. Net dabar rašant delnai prakaituoja. Apsauga? Kokia dar apsauga. Mudvi alpinistės iš prigimties.
Bet pradėkime istoriją nuo pradžių. Costa Ricos kriokliai su ežeriukais yra gėris. Vandenyno vanduo yra apyšiltės arbatos temperatūros. Ne ką tegaivina. Visas smagumas – šokinėjimas per bangas ir ant jų. Kriokliai gi savo ruožtu yra šaldanti skaidri ir nesūri versmė. Kadangi mūsų dušas atrodė taip kaip nuotraukoje, mes mieliau rinkomės alternatyvą praustis kriokliuose. Vistiek duše nėra karšto vandens, tai koks skirtumas? Reikia gi sūrymą, kur nors nusiplauti. Žodžiu tikros mes pievų, džiunglių ir krioklių dukros. Sužinoję, kad Montezumos apylinkėse yra net ne vienas įspūdingas krioklys, jau patį pirmą vakarą nuskubėjome poilsiautojų pramintu taku, pasišokinėdamos per upelius, nuo akmenėlio ant ankmenėlio. Paėjėję gerą gabalėlį kelio išvydome jį – Jo Didenybę krioklį. Apsuptą šaltuma pasidžiaugti atėjusių sukaitėlių. Net nereikia aiškiti koks malonumas ištinka pasinėrus į gaivaus ežerėlio vandenį ir plaunantis nuo savęs visas keliones dulkes beigi prakaitą. O kai palendi po kriokliu, geriau už bet kokį masažą. Taip pasimurgdę gerą pusvalandį, pagalvojome, kad ne pro šal būtų ant to krioklio viršaus užsilipti, pasižiūrėt, kas ten ir kaip. Neatrodė labai sudėtinga. Pasilaikytumėm už krūmų beigi akmenų, viens du ir mes viršuj. Ar minėjau, kad aš paniškai bijau aukščio?

Taigi va. Iš dabartinių perspektyvų, kai pažvelgiu atgal, niekaip savęs nesuprantu. Na, o tuomet, pakilios nuotaikos vedinos, leidomės į krioklio užkariavimo žygį. Avantiūristė Katia šiaip ne taip užsikabarojo, palikdama mane užnugaryje. Aš iš pradžių kabinausi už visokių šakelių, akmenėlių, bent jau neatrodė baisiai statu. Vėliau krūmeliai retėjo, akmenėliai plokštėjo, o skardis statėjo... Kol su siaubu suvokiau, kad vienas neatsargus žingsnis ir aš nusiridensiu atgal barškindama savo tuščią galvą it kokią puodynę. Man ėmė vaidentis lūžę galūnės, ir o košmare– stuburas. Likau suparaližuota baimės, bijodama net krustelėti ir stebėdama kaip žemyn darda akmenėliai. Drąsos, anei pasiryžimo neliko nei kvapo. Žodiu prisiklijavau prie uolos ir nei pirmyn, nei atgal. Taip man beaudžiant mintyse gelbėjimo malūnksparniu perspektyvas ir medikų ekipažo kvietimą, išgirdau balsą. Visiškai neatsimenu, ką jis sakė. Ir ne, tai nebuvo Dievas. O tik tėvelis su dviem paaugliais sūnumis besekantys mūsų pėdom. Ir vėl gėdingai turėjau prašyti pagalbos. Apeliuoti į žmogiškumą bei nepalikti manęs likimo valiai pakibusios tarp žemės ir dangaus, tarp kvailumo ir neatsargumo, tarp bejėgiškumo ir blondiniškumo. Mintyse dėkojau visiems šventiesiems ir apvaizdai už šių angelų atsiuntimą. Gerasis tėvelis padėjo man užsikabaroti viršun tik su keletu nusibrozdinimų ir įbrėžimų. O galėjo baigtis daug liūdniau. Įdomu, kur buvo jo žmona? Maža to anas vėliau pasigedo ir savo sūnų. Taigi leidomės jų ieškoti. Koks aš neatsakingas tėvas, kaip galėjau iš akių pamesti savo berniukus, - murmėjo tėtė. Tarsi tie berniukai būtų ne paaugliai, o keturmečiai. Galiausiai aptikome juosius liksmai benardančius upės slenkstyje su mažais kriokliukais. Prisijungėme ir mes. Taipogi ten kybojo tarzankė, labai tinkama sūpavimuisi ir linksmam šokinėjimui vandenin.
Ir ką gi jūs manote? Akis užkliuvo už tobuliausio turistams pritaikyto tako, su turėklais, laiptukais ir nepaprastu saugumu. Po viso to ką mes išgyvenime... Emmm... aš išgyvenau... Neįtikėtina. Džiugiai graudu. Atsisveikinome su linksmąja šeimynėle ir patraukėme mūsų namelio pusėn. Pakeliui dar kartą pūkštelėjome į šaltas versmes, prie mažo kriokliuko be jokių žmonių.
Jei gyvenimas būtų filmas, tai pro šalį būtų lipęs žinoma ne koks ten tėvelis su vaikais, bet pvz. Indiana Jones arba vienišas gražuolis banglentininkas, kuris romantiškai būtų mane išgelbėjęs. Saulėlydžio fone mes liktume sėdėti po kriokliu ir gėrėtis ant šakų liuoksinčiomis beždionėlėmis... Baigiamasis kadras... Subtitrai.






Comments

  1. Žinai, tokį ilgą komentarą buvau tau parašius ir netyčia nusitrynė. Nuostabi kelionė, ypač man aukščio bijotojai tai labai baisi. Kapitonas Sukčius gražus, bet gi per daug suktas. Šaldytuvas galvojau koks ''mandras'', pasirodo tik aprūdijęs. O apie kopimą į krioklį tokį akmenuotą,statų ir baisų, bijau net pagalvoti. Visas dalis pararijau kaip ir Bernadeta, vienu ypu. Buvo super :)

    ReplyDelete
  2. Jusu zodziai Linoreta ir Bernadeta kaip medus mano ausims. Dziugu, kad kas nors supranta mano aukscio baime. :)
    O is kapitono kas graziausia? Ar idegis ar zaismingai ir nerupestingai atgal nusukta kepuraite? :)

    ReplyDelete
  3. Taigi profilis gražus, matosi kad nebritkus bernas. Tik nesuprantu kam save ištrynei, aš tai būčiau palikus :)

    ReplyDelete
  4. Tai cia tik atrodo jis graziai. Bet manieros tai kaip pas dziungliu vaika. :)
    Istryniau save nes pirma baisiai sutrikus ir raudona toj nuotraukoj atrodau, kai jis mane netiketai pasigavo ant ranku, o antra, as tik su bikiniu.... Tai kazkaip pagalvojau, kad gal geriau nereikia det tokiu nuotrauku internetan. Ka gali zinot, kas cia mane skaito. :) Bet vyruka tai norejau parodyt. :)

    ReplyDelete
  5. Apie kokį čia vyruką kalbat. Nematau aš nieko :/

    ReplyDelete
  6. Raganaite, jis pries tai buvusioj dalyje buvo (IV-toj). :)

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI