Wednesday, 9 February 2011

Iš Prahos užrašų knygelės

Vis kartoju ir kartoju, kaip man nusibodo darbo kelionės. Na tu ir keliauji be perstojo, - pavydas bambą graužia sėsliesiems pažįstamiems, o aš su giliu atodūsiu pareiškiu - Ech kaip pavargau... Nusibodo... Net kelionės gali tapti rutina, ypač darbinės. Tačiau kiekvieną kartą atsidūrusi kitame mieste, džiaugsmingai konstatuoju - vaje, kaip gera dirbti tai ką dirbu. Ištrūkau iš ofiso. Štai dabar, vasario pradžioje, vaikščiodama atlapotu paltu po saulėtą Prahos senamiestį, mąsčiau, kodėl mane gyvenimas taip lepina? Pamiršau, kad nuolat skundžiuosi dėl algos ir kitų daykų, o tik dėkinga kartojau - Ačiū tau darbe. Ačiū už statulas ant Karlo tilto, išdidžiai atstačiusias nutrintas kūno dalis vardan turistų laimės ir norų išsipildymo. Ačiū už šitą ryškiai mėlyną dangų be jokio debesėlio. Už akmenuotą grindinį ir siaurutes gatveles. Kaip vis dėlto gera turėti galimybę nepaskęsti rutinoje, neužtrokšti tarp keturių dulkinų biuro sienų ir netrinti pavargusių akių aštuonias valandas spoksant į ekraną. Ne tik gavau bilietą į Prahą, gavau bilietą į pavasarį. Markstausi nuo ryškios saulutės ir pilnais plaučiais į save traukiu gaivutėlį orą. Stebėdama centriniame laikrodyje slenkančias figūrėles bandau nustatyti laiką. Tačiau atsakymas tik vienas - koks po velnių skirtumas?

Be darbo reikalų šioje kelionėje sau iškėliau asmeninę užduotį - prisijaukinti vienatvę. Didžioji mano suaugėliško gyvenimo dalis ir tikslas buvo nuolatinė santykių kūryba, tobulinimas, klausimų kėlimas, ieškojimas, keitimas, šlifavimas, nerimavimas, nurodinėjimas, klausymasis, begalinis noras dalintis su kitu....

Stop, - pasakiau sau, - Pasidalink su savim. Padovanok sau Prahą. Pasidaryk sau šentę. Jei tai išmoksi - niekada nebebijosi vienišumo. Jis bus tavo draugas.

Taigi mano (kol kas) geras pažįsatamas vienišumas ir aš dabar sėdime Cafe Pation L'Oasis kavinukėje ir skaitome National Geographic, kurių visą šūsnį radome ant lentynos. Iš tiesų tai ieškojome Cafe Louvre (Kafkos ir kitų žymių veikėjų pamėgtos vietos), bet netyčia pataikėme ne pro tas duris. Jos visai šalimais. Virš mūsų galvų kabo spalvočiausių žibintų jūra.

- Bet jūra juk negali kaboti, - sako man vienišumas, - Kaip mat prapliuptų lyti...

- Ot ir gali, - atsakau, - Ji laikosi ant tų palmių, išaugusių žaliose sienose. Pažvelk, juk plaukia laivas.

Štai vat tokie mūsų su vienišumu pokalbiai. Kas manote, kad aš kuoktelėjau, skubu nuraminti. Nesivaidena man jokie laivai. Kavinės interjere iš tiesų yra laivas, su nutiestu tiltu link vienintelio staliuko denyje. Kaip gi smagu netyčia pataikyti ten, kur visai neketinai ir atrasti ką nors įdomaus. Ant stalų stovi džiovintos gėlės, dega žvakės, o fone skamba saksofonas. Ką tik suvalgiau prancūžišką svogūnų sriubą ir Foi Gras su Porte išmirkytomis figomis. Vėl pasineriu į National Geographic, o vienišumas išeina parūkyti. Sužinau, kad vienas ant kito Tailando moterims maunami žiedai ilginantys kaklus, galiausiai sutraiško joms raktikaulius, o Meksikos ir Amerikos pasienyje išnyksta riba tarp šių valstybių. Žmonės turi leidimus laisvai migruoti, nes kartais dirba vienoje šalyje, o gyvena - kitoje.

Prie gretimo staliuko sėdi solidi ponia ir rusiškai dviems jaunuoliams (mados guru/stilistams) aiškina apie suknelės modelį. Anie dėmesingai braižo eskizus. Žinau, kad nemandagu nei klausytis kitų žmonių pokalbių, nei įžūliai vėpsoti, bet nekreipti dėmesio į šią trijulę absoliučiai neįmanoma. Taigi, pakraščiai turi būti juodi, o suknelė balta arba kreminė. Kaip viena Hugo Boss kolekcijoje... - dėsto moteriškė, ant kaklo pasirišusi Chanel skarelę, o ant kėdės pasidėjusi milžinišką juodą Luis Viuton krepšį. Susigriebiu, kad iš paskutiniųjų stengiuosi įžiūrėti logotipą ant jos akinių, nuraustu ir bandau susikaupti ties National Geograhic straipsniais. Na, bet vis dėlto... At ji čia atsivežė tuos stilistus iš Rusijos, kad šie pasiūtų suknelę kokiam nors įspūdingam baliui? O gal jie visi gyvena Prahoje ir čia veikia kokia didžiulė rusų elito bendrija? Vaizdelis toks keistas, kad nėra jokios vilties sugrįžti prie National Geographic. Ach kaip norėčiau pamatyti tą suknelės modelį...

Eisiu geriau namo. T.y. į savo viešbutį prie pat Karlo tilto, su aukštais langais ir senoviniais girgždančiais mediniais laiptais, raudonomis pagalvėlėmis, mažyčiais šokoladukais ir 157 porno kanalais, bei dviem (ačiū Dievui) muzikiniais (MTV Austria ir Oldies Goldies). Garbės žodis nesuprantu kodėl viešbutyje šitiek porno kanalų? Ar žmonės vos čia atvykę užsidaro kambaryje ir be perstojo tenkina save? Juk ne kokiam bordely apsistojau. Solidus viešbutis, Design Boutique ir visa kita. Geriau jau įsijungsiu Oldies Goldies muziką ir stebėsiu kaip apačioje būreliais plaukia turistai, sustoja nusifotografuoti ir juda toliau. Kokia aš nuobodi vis dėl to, net ir mano vienišumo porno kanalai nedomina. Prisileisiu va didžiulę vonią, įsibersiu kvepiančios druskos, nusinešiu savo laptopą, įsijungsiu filmą NY I love You, pasistatysiu puodelį arbatos ant atbrailos. Įkvėpsiu, iškvėpsiu ir pasakysiu: Ačiū tau darbe. Ačiū už visa tai.

P.S. Taip žinau, kad rytoj laukia krūva susitikimų, bet tai ne dingstis man galvoti, jog esu ne atostostogose.


11 comments:

  1. Žinai, visai nesistebiu, kad tavo straipsnį išspausdino, kas ten sakei, Lietrytis? Žodžiu labai gražiai parašei, kad gavosi kažkas intymiau už paprastą kelioninį įrašą. Ir vienišumas taip gražiai šmėstelėjo, taip neįkyriai, neužgoždamas tavęs pačios.

    ReplyDelete
  2. Ech, perskaičiau ir taip pagailo savęs, užstrigusios tame pačiame kasdieniniame maršrute, tarp tų pačių veidų namie ir net rytiniame autobuse. Ir tarp tų pačių sienų, kurios, net turėdamos spalvas, atrodo pilkos... Ačiū už pavasario gūsį, va, išsiviriau kavos ir pritūpsiu šalia tavęs ir vienatvės toje Prahos kavinukėje...

    ReplyDelete
  3. wow O.o
    ir kodel anksciau neradau tavo bloggo.?!
    kafka, vienatve, praha- viskas ko gali reiketi.

    ReplyDelete
  4. Nebemoku pas tave per kliūčių ruožą ateiti savo vardu:) Anonymous - tai aš - Bernadeta

    ReplyDelete
  5. Bernadeta, o tai Name/Url nebeveikia? As kai pamaciau anonimas, tai galvoju, na bus kas nors mane isdejes i suns dienas. :) O cia tu pasirodo kavute geri mano rasliavas beskaitydama. Siap jau mano kasdienis marsrutas irgi niekuo neipatingas. Neskaitant keliu darbo kelioniu ar siaip atostogu per metus. Tik bloge viskas graziai susigula. Bet tarp tu visu restoranu ir koncertu isiterpia ir paprasta kasdienybe, ir darbo stalas, ir namu sienos, ir metro tas pats kasdien i darba, grustys, o dar tas Londono lietus... Ufff...

    Linoreta, taigi ka man vienisai toj Prahoj veikt, jei ne apie savo vienisuma rasyt? :) Tokio straipsnio Lietrytis manau nespausdins. arba taip sucenzuruos, kad nekas beliks. :)

    Hierophantess, dekui. Malonu, kad patiko. Man irgi visada malonu tautieciu blogus uzsienyje atrasti, iskaitant taviski. :)

    ReplyDelete
  6. o aš net pamiršau ką pasakyti norėjau... :}

    Aj atsiminiau. Kas kartą skaitant tavo tinklalapio viršų perskaitau Dolce Vita by LAURITA...

    ReplyDelete
  7. Na va, bene ispane busi? :) Graziai skamba.

    ReplyDelete
  8. Labai labai grazus irasas. Labai. O Prahai isvis begaline nostalgija, gyventa puse metu! :)

    ReplyDelete
  9. Dėkui dėkui. Tikriausiai vienišumas vaikšto kartu su įkvėpimu. Todėl taip gražiai ir pasiseka parašyt. :)

    ReplyDelete
  10. O man atvirksciai.. Vienisumas => smunka nuotaika => nesiraso/nesidaro niekas. Reikia ismokti is taves sita padara prisijaukinti, as kazkokia socialine narkomane!

    Bet tai koks nerealus tavo blogas!!!

    ReplyDelete
  11. Man tai priklauso, kiek ta vienatvė tęsiasi. Jei pora dienų, visai nieko. Galima ties savo mintim susikaupti. Bet jei ilgiau, gali ir depresija prasidėti. Mėgstu būti artimų žmonių apsupta. :)

    ReplyDelete