Saturday, 12 February 2011

Iš Prahos užrašų knygelės - II dalis

Kažkada skaičiau patarimus keliautojams, kurie kur nors atsiduria vieni ir jaučiasi nejaukiai. Viską vainikuojantis patarimas buvo apsimesti rašytoju beigi ką nors įnirtingai keverzoti. Nors nebuvo paminėta, tikriausiai galima apsimesti ir dailininkau. Pietų ir vakarienės metas man visuomet yra vienišiausia kelionės dalis. Mintis atvirai vienai sėdėti prie stalo ir jausti įbestus žvilgsnius, gal net užaujautą , kartais priverčia užsidaryti viešbučio kambaryje ir vakaroti su bliūdeliu salotų iš supermarketo. Iš esmės valgymas man yra bendravimo forma, dalinimosi džiaugsmas. Neatsitiktinai dievinu ispaniškas Tapas ir turkišką Mezze, kuomet ant stalo pabyra daugybė mažų lėkštučių, visi draugiškai ragauja, skanauja, juokauja... Štai paskutinis gabalėlis. Ne, ne, tik po jūsų...

Kadangi stropiai vykdau vienatvės prisijaukinimo planą, jaukinuosi ir pietavimą apytuščiuose restoranuose. Įsivaizduoju, kaip nuo gretimų staliukų į mane besidairantys žmonės galvoja - Kas gi ši žavi vieniša užsienietė ir ką ji čia veikia? Gal ji rašytoja? Žurnalistė? Maisto kritikė? Taip susikaupus fotografuoja Tiramisu... Jie netoli tiesos. Nes ši žavi mergina yra viskas po truputį. Tik jai moka už tai, kad atstovautų kitų parašytas knygas.

Taip, taip, jau nubudau. Suprantu, kad žmonės ir taip turi apie ką šnekėti, nesidaitydami į jokias vienišas užsienietes. Nors aš pati sumąstau kokią nors istoriją jei yra ūpo. Dažniausiai toje vietoje, kur mano vienišius, išsiskyręs vyras, atvykęs į svetimą šalį atsigauti po skausmo, jau kelia akis ir šypsosi kitai vienišei, prie jo prieina mergina ir ima atsiprašinėti vėluojanti. Visada juk taip būna, net ir filmuose.

O aš sėdžiu laive – restorane – viešbutyje ir pro langą stebiu skraidančias žuvėdras, gracingai plaukiančias gulbes ir tinginiaujančius padavėjus. Be manęs užimti dar trys staliukai. Prie vieno sėdi linksmai čiauškančios japonės. Nors gali būti ir kinietės? Korėjietės? Kas ten žino... Prie kito – trys storuliukai plikiai, kuriuos aprengus odinėm striukėm pagalvotum, kad mafija susirinko. O prie trečiojo – ilgabarzdis senukas, ką tik susitikęs savo dukrą/giminaitę su jos vyru/draugu/sužadėtiniu beigi rusvakailis linksmas šuo. Skaisčiai šviečia saulė. Kitame upės krante matosi Prahos rūmai ir mažytė Eifelio bokšto kopija.

Mano vienatvė man merkia akį – Brangioji, atrodo tu puikiai tvarkaisi. Malonu, kad nebeveji manęs šalin. Bet žinai ką, šiaip ar taip aš čia nežadu ilgai užsibūti. Grįši atgal į savo užimtą gyvenimą, kupiną tave mylinčių ir mylimų žmonių. Malonu pasibūti su tavim nors kartais... Pristabdyti laiką, bet leisti tekėti upei. Jos nesulaiko net užtvankos... Veržiasi, virsta ji kunkuliuojančiais purslais ir mojuoja baltomis putomis.



4 comments:

  1. Beatstovaujant kitų parašytas knygas, ar nekyla noras ir savąją knygą paleisti į pasaulį? O gal tokia jau kur nors ir egzistuoja?
    anonimė Bernadeta :)

    ReplyDelete
  2. Ačiū Bernadeta, kad taip aukštai mano rašymo gebėjimus vertini. Galbūt kada nors parašysiu autobiagrafiją apie visas savo keliones. :)

    ReplyDelete
  3. Žinai, ėmiau ir pasidžiaugiau savo šeimos kvaksėjimu. Dukra dainuoja penktą dainą iš eilės, vyras skundžasi, kad anglų-džentelmenų kalbos niekada neišmoks, ant kelių ropščiasi įkyri Pupa, vilkšunis prispaudęs šnipą prie terasos durų stebi mus, suskamba telefonas...O dabar paskaičiau tavo įrašą ir galvoju, kaip reikėtų su ponu Vienišumu gyventi?

    ReplyDelete
  4. Su tokia gausia šeimyna, manau vienišumas nedrįsta net įžengt pro duris. :)

    ReplyDelete