Į Montezumą su delfinais ir lagaminu - Costa Rica – IV dalis (2008-ieji)

Mes kaip patyrusios backpack’erės, neužsibuvome ilgai vienoj vietoj ir neilgai trukus išsiruošėm į Montezumą. Norėjome dar daug kur pabuvoti ir nuveikti. Žinoma pusę dalykų teko išbraukti iš savo planų ir sumažinti mūsų plačius užmojus. Savaime suprantama laiko taupymas mums buvo itin aktualus. Keliauti keliu Costa Ricoje yra pats lėčiausias būdas. Skubantiems žmonėms nerekomenduotinas. Tą jau patyrėme atvyktamos iš San Jose. Todėl ėmėmės ieškoti alternatyvų. Iš pradžių žinoma apžvelgėme vietinių lėktuvėlių tvarkaraščius, tačiau šie skraido porą kartų per savaitę labai nepatogiais laikais. Ką gi nutarėme, kad geriausia plaukti valtimi.



 Bet iki jos nusigauti reik važiuot iki kažkokio kito miestelio ir laukt, kol atplauks. Taip ir padarėme. Atsisveikinome su savo jaukiuoju būstu, susikrovėme kuklią mantą. Nors realiai Costa Ricai reikalingi daiktai yra saulės kremas, bikinis, tapkės ir šortai, mes turėjome daugybę visokio neaktualaus/nenaudotino šlamšto. Kaip antai plaukų žnyplės (nekometuotinas blondiniškumas), kosmetika (apie kurią pamiršome jau pačią pirmą dieną) ir netgi aukštakuniai (labai naudingas daiktas džiunglėse). Man dar galima atleisti, nes aš iš Costa Ricos vykau į Meksiką. Todėl susikroviau nemažą lagaminą įvairiausių moderniai moteriai, besivadovaujančiai šūkiu – tu to verta, gyvybiškai reikalingų daiktų. Tuo tarpu tos modernios civilizacijos niekų nenukankinti vietiniai ir laisvamaniai keliautojai tik gudriai merkė akį, pamatę mane paplūdimyje lyriškai besėdinčią ant lagamino. Atvykusi valtis net nesiteikė priplaukti prie kranto. Visi žvaliai nubrido per vandenį, užsimetę ant pečių savo mažuosius krepšiukus. O aš taip ir likau bejėgiškai rymoti. Kaip gi jūs siūlote man su lagaminu įsiropšti ton valtin? Aš gi tik bejėgė mergina…



Ir štai tada, kaip kad būna filmuose ir visose pasakose, pasirodė Jis. Valties kapitono padėjėjas. Šokoladiškai įrudusiu stipriu kūnu ir jūros nugairintu veidu. Laisvas žvejo vaikas. Pasigriebė mano lagaminą, užsikėlė ant galvos ir įkrovė laivan. O aš dėkinga nusekiau iš paskos. Po šiai dienai su Katia juokaujame. Tikriausiai pagalvojo bernelis, neprasta mergina čia su lagaminu keliauja. Bus iš kokios aukštuomenės. Reik turtuolę prisivilioti.



 Taigi nieko nelaukęs ėmė aplink mane rėžti sparną. Įsitaisė pačiam valties priekyje ir akių nuo manęs nenuleido. Vis kalbino ir visaip kaip ten flirtavo. O kai aplink ėmė šokčioti delfinai, romantiškai pasikvietė mane į valties pirmgalį, išsitiesėm ir stebėjom, kas dedasi po valtim. Delfinukai plaukė su mumis kartu. Buvo taip arti, kad galima ranka paliesti. Krykštavau kaip mažas vaikas, o aplink taškėsi švelnūs purslai.



Pasiekus krantą, mano jaunikis pasakė, kad nėra ko mums toli ieškoti būsto. Štai čia jo pažįstamo viešbutaitis su hamakais ant jūros kranto. Mums bus nuolaida ir jis dėl visko susitars. Aišku ta tariama nuolaida buvo tokia pati kaina, kaip ir visur kitur, bet tuo metu pamaniau tiek jau to, nereiks gaišti laiko būsto paieškom. Ir kol Katia mokėjo laivininkui už mūsų pasiplaukiojima, aš džiugiai vidun įkrausčiau daiktus. Netgi susiveikiau rankšluostį iš draugiškojo dėdulės. Tas rankšluostis patapo didžio konflikto priežastimi. Mat kai Katia grįžusi irgi vieno paprašė, dėdulė atrėžė, kad jie rakšluoščių svečiams neišdavinėja.
- Juk davėt mano draugei, - pasakė ji.
- Na tai su ja ir dalinkitės, - buvo atsakyta.



Katia iš pykčio paraudonavo, patempė lūpą ir pareiškė, kad nieku gyvu šitoj skylėj negyvens su tuo pakvaišusiu diedu ir dar mano jaunikiu. Kuris beje sūpavosi ant hamako manęs paprašęs alaus. Ir kol prausiausi po dušu, ji apsižvalgė po apylinkes ir surado kitą viešbutaitį. Po gerokos diskusijos galiausiai įkalbėjo mane bent pažiūrėti. Pasižiūrėjau ir nutarėm, kad naujoji vieta švaresnė, gražesnė ir duoda rankšluosčių. Taigi išsikraustėm, net neatisveikinę su mano gražuoliu. Jo daugiau taip ir nesutikau. Tik rakšluostį šlapią palikom.



Per akmenuotą kelią šiaip ne taip nusitempiau lagaminą. Šiaip ne taip jį užgabenau į antrą aukštą laiptais –kopėčiomis. Ir jau tuomet, galėjau ramiau atsikvėpti mūsų naujuose namuose kelioms dienoms Montezumoje. Nemanykit, kad lengva su tuo lagaminu visur tampytis. Įsikūrėme ir išėjome pasižvalgyt po apylinkes. Mažas hipiškas miestelis. Aplink vien jauni žmonės zujantys ant motorolerių ir keturračių. Pora jaukių pajūrio restoranėlių. Jūra, palmės, kokosai, kabantys sapnų gaudytojai, banglentės… Ech vis dėlto, koks puikus tas gyvenimas.




Comments

  1. Na ir gražuolis tas kostarikietis - ne veltui Katią pavydas suėmė (ir ne tik ją:)

    ReplyDelete
  2. Taip taip. O koks stiprus ir raumeningas. :) Katia tai nepavydejo, tik saipesi visa laika. :)

    ReplyDelete
  3. xi xi xi :} tikrai hot... :)

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI