Canopying - Costa Rica – III dalis (2008-ieji)

Jei jau šalyje vien džiunglės, neskaitant vandenyno, kaip gi nesugalvosi tokios atrakcijos kaip Canopying? Nei vienas Amerikietiškas kalnelis, a nei jokia sūpynė neprilygs šiai gamtos mylėtojų atrakcijai. Klausimas tik vienas, kas gi pasidaro tokios blondinės, kaip, kad aš galvoje, kuri šiaip jau baisiausiai bijo aukščio, karuselių ir visokių ten kalnelių (amerikietiškų ir ne), kad ji ne tik sugalvoja išbandyti canopying, bet dar ir už tai susimokėti.

Atrakcijos esmė. Džiunglėse aukštai aukštai suręsti bokšteliai su plaformomis, o nuo jų nutiesti lynai. Iš pradžiu mažu atstumu, pasipraktikavimui. O vėliau jau kaip sakoma ir pusę kilometro turi nesustodamas nučiuožti. Lynai kabo aukštai virš medžių, kurie maža to dar yra ant kalno. Taigi bečiuoždamas gali grožėtis įstabiu gamtovaizdžiu ir žemai plytinčiais slėniais beigi upėmis.

Labai populiarūs visokie Canoping tours, kur tave nugabena su autobusiuku į džiunglių vidurį prie tų platformų, pakeliui dar sustoja prie kokio krioklio. Na, o po viso pasicanopinimo pavaišina pietumis. Kainuoja visas šis džiaugsmas apie 50 USD, jei gerai prisimenu. Tiesa, dar kuo trąsa ilgesnė ir aukštenė - tuo krūčiau.

Taigi nuo pačio ryto, nužygiavome mudvi su Katia vietinėn agentūron ir į Canopying turą užsirašėm. Atvykę sutartu laiku prie autobusiuko, pamatėm, kad be mūsų šitame reikale dalyvaus ir pagyvenusių diedukų porelė. Taip pat į komandą įėjo gidas, fotografė bei dar du nariai – padėjėjai.

Sugužėjome vidun ir išriedėjome iš pradžių per lygumas, su karvutėmis, o vėliau per kalnus su kriokliais. Kur buvę, kur nebuvę ir Canopying aikštelę privažiavome. Visą kuo puikiausiai įrengta, su restoranėliu virš medžių. Pasijutome kaip vaikai šakomis besikarstantys, tik čia lengvai sau užlipome kopetėlėmis.

Buvo pravestas instruktažas, išdalintos pirštinės, šalmai, virvės – visa reikalinga įranga. Gidas mikliai pademonstravo kokia poza reikia šliuožti ir jokiu būdu nelėtinti greičio, nes užstrigsi virvės vidury ir tada jau reikės jus gelbėti (netikėliai). Aš tiesa vistiek užstrigau ir porą kartų teko mane nukabinti ir partemti į aikštelėn. Vėliau vis gi patobulėjau ir šliuožiau jau kaip akrobatė kokia.

Šiaip jau viskas labai saugu ir žmonėms nebijantiems aukščio nei truputėlio nebaisu. Man, nepriskirtinai prie minėtos kategorijos žmonių, žinoma baisoka. Beje trąsa eina žemėjančia ir ilgėjančia tvarka. Taigi nėra kelio atgal. Kartą pradėjęs, turi įveikti visą atstumą.

- Bet ar nepradeda žmonės vidury kelio panikuoti?, - susidomėjome mes.

- Visko būna, o kur jiems besidėti? Nebent medyje tupėti ir malūnksparnį kviesti, - atsakė gidas patenkintas savo sąmoju beigi anglų kalba.

Galbūt tai, kad nėra kelio atgal ir neleido man per daug išsigąsti. Tiesiog nusiteikiau, kad turiu eiti pirmyn ir tiek. Nors paskutinės, ilgiausios atkarpos buvo baisiausios. Kybai ant kažkokio lyno didžiausiam aukštyje ir sklendi padebesiais. Tačiau ta baimė tokia truputį džiaugsminga. Vaizdai aplink pasakiški. Smagumas galiausia pagauna. Ir dėl vaizdų, ir dėl to, kad mintis tokia galinga. Pasižiūri baimei į akis ir pasitaukia ši. O jau koks drąsuolis – kaskadininkas (kaip kad Bobas su Džonu) įsigudrina ir visokių triukų išdarinėti, vartytis visaip kaip, kyboti žemai galva. Poto su pasididžiavimu nuotraukas demonstruoja.

Sėkmingai įveikę visą atstumą jau radome garuojančius pietus mūsų restorane – medyje su virš galvos skraidančiais tukanais.

Pakeliaui atgal sustojome prie kriokliuko ir pūkštelėjome į ledinį vandenį. Beje čia jūra yra gan šilta, o krioklių vanduo – tikra atgaiva.

Vakare su Katia nuvažiavome agentūron nuotraukų atsiimti. Beje, tamsoje nesugebėjome jos iš karto rasti, todėl teko kiek paklaidžioti po aplinkinius rajonus. Labai nustebau mažulyčiame miestelyje pamačiusi sinagoną. Be jokių nuotykių radę ofisą, susirinkę nuotraukas, nuvažiavome kokteilų į barą - lėktuvą, pakibusį virš šakų su vaizdu atsiveriančiu į vandenyną.
Graži diena buvo. Šiltas vakaras yra. Žvaigždėta naktis bus. Eime pasivaikščioti medžių viršūnėm…