Friday, 11 February 2011

Artėjant Valentinui filmas Playing by Heart

Vakar nuėjau į supermarketą vištienos su pievagrybiais nusipirkti ir prisiminiau, kad artėja Valentino diena. Pirmose gretose išstatyti raudoni nėriniuoti apatinukai, širdelių formos saldainiai, ružavi puodeliai, meškiukai, zuikučiai, o jau atviručių… marios… ne marios – vandenynai. Net nupurtė mane nuo to banalumo. Štai vienam bloge mačiau tokius mielus arbatos maišelius su širdutėm. Kaip jauku būtų šitokį mylimąjam į puodelį įdėti. Arba išpjaustyti širdelę iš sūrio pavyzdžiui.
Bet galbūt vistiek pasąmoningai tų Valentino grožybių paveikta, pasižiūrėjau ne bet kokį filmą, o Playing By Heart. Seniai jis jau pas mane kompiuteryje tupėjo ir savo eilės laukė. Štai ir sulaukė pagaliau. Filmas ilgas, dviejų valandų, kuriame nieko per daug nevyksta, tik visokiausi atrodo tarpusavy nesusiję žmonės (savaime suprantama būtinai filmo gale paaiškės, kad jie susiję) narplioja santykių peripetijas. Vis pokalbiai, pokalbiai ir pokalbiai… Todėl nekeista, kad apstu gražių minčių ir citatų.

Labiausiai man patiko Angelinos Jolie herojė Joanna ir jos mėlynplaukis berniukas, kurį vaidino Ryanas Philippe. Tokia filosofiška pasiutus raudonplaukė blizgančiom kelnėm, laikanti vienaakį katiną, kurį atsikovojo iš buvusiojo. Jos frazė: What, is that a rhetorical question? Why is my life so complicated? Gee, I don't know. Why is your life so fucking simple?, galėtų būti mano šūkis. O mėlynplaukis, toks mąslus daug nekalbantis su giliu žvilgsniu, bet kai jau ką nors pasako, tai anot Joanos he finds just the right words to crush my soul.

Dar čia vaidina Sean Connery, kuris man yra vyras tai dievaži koks ohoho… Net ir tokio amžiaus sulaukęs, tinkantis man į senelius.

Valentino dienai arba jos išvakarėms ypač rekomenduotinas romantiškas filmas.

O va čia tai topinis Angelinos monologas:

I have a friend, a jazz musician, trumpet player.
Really terrific. And I go and hear him jam every month or so.
And he plays this piece I love: an old Chet Baker song.
And he blows the same notes every time, but every time it sounds different.
And we had drinks one night-- when I used to drink-- and I tried to tell him how that song made me feel... how the music made me feel and how his playing made me feel.
And he just kept shakin' his head, and he said...
"Joan, you can't talk about music. Talking about music is like dancing about architecture."
I just said, "Well, gonna get all philosophical on me. It's just as pointless as talking about a lot of things. Love, for instance."
And my friend laughed, and he said, "Definitely. Most definitely. Talking about love is like dancing about architecture."

So I don't know. He might be right. But it ain't gonna stop me from trying.

5 comments:

  1. Tai tik belieka atsisiusti... :)
    Jau buvau pritrukusi filmų kompe :}

    ReplyDelete
  2. o galima tokį filmą su vyru žiūrėti ar labiau moteriškas jis? :)

    ReplyDelete
  3. Hm... Nezinau. Mano vyras visokius filmus ziuri su manim. Tikriausiai ir sita ziuretu. Pats vienas tai tikriausiai ne. :) Nepasakyciau, kad labai bobiskas filmas. Bet gal ir ne kiekvieno skoniui.

    ReplyDelete
  4. Šai kas mudvi sieja, taigi misteris Šonas Koneris. Visada galvojau, kad štai už tokio senuko galima tekėti nepaisant žvėriško metų skirtumo. Beje man jis jaunystėje neatrodė taip gerai kaip būdamas jau amžiuje.

    ReplyDelete