Monday, 28 February 2011

Londoniškas oras ir malaizietiška virtuvė

Sekmadienį aštuntą ryto mane pažadino brolio skambutis. Jis pranešė, kad oras nuostabus, šviečia saulė, todėl jis ruošiasi į Londoną. Užmečiau akį pro langą. Išties, saulė blizgino šiltadaržio langus ( taip, mes turime šiltadaržį ir netgi daržą), bet kam tai rūpi, gi aštunta ryto. Vienuoliktą, man vis dar ramiai pučiant į akį, brolis jau skambino į duris. Saulė vis dar žadėjo ne Londoniškai šviesią ir šviežią dieną. Iš to džiaugsmo apsiaviau savo lengvąsias balerinkas ir išskubėjau į Notting Hillą bimbinėti po turgų ir ieškoti gėlėtos suknelės atostogoms. Tačiau, o bet deja, vos man išlindus lauk iš metro, laukė kardinalus siurprizas. Apgavikės saulės nebuvo nei kvapo, už tai merkė lietus ir taršė žvarbus vėjas. Ir dar manęs laukė sušalusi draugė Nr.1, Nero Cafe gerianti arbatą. Brolis tuo tarpu patyręs tą patį siurprizą su kompanija pasislėpė Oxford streeto parduotuvėse. Dėl nenumatytų aplinkybių ir netinkamo apavo teko skubiai atšaukti suknelės ieškojimo planą. Beigi pakeisti jį į sėdėjimo pube malonumą. Labai mėgstu Westbourne pubą, kur žiemą – vasarą interjerą puošia vienas kitas gražus vaikinas, o jei pasiseka tai ir viena kita dešimtis. Nemeluoju. Faktais patvirtinta patirtis. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Taip maloniai atsigavus po oro akibrokštų, pamaloninus akį ir širdį, ėmėmės degustuoti vynus. Bare dirbo toks fainas berniukas, kuris mums išpilstė vos ne visas baltojo vyno rūšis paragavimui. Mums nei vienas nepatiko, taigi apsistojome prie alaus. Vėliau ir krevečių prigriebėme. Jos parduodamos stiklinėse (vadinamose pints). How cool is that? Taigi buvo viskas, ko reikia mergaitiškam pokalbiui su drauge Nr. 1. Prisiplepėję iki valiai, išsiskyrėme kas sau. Aš dar trumpam susitikau puodeliui arbatos su drauge Nr. 2, gyvenančia už kampo. Tada jau laukė vakarienė malaizietiškam restorane Awana, kur nuvedžiau brolį ir svečius mėgautis egzotika. Teko truputį paklaidžioti, kol tą restoraną radom ir visai sustirom į ragą. Nežinau kodėl jei įmanoma nuklysti ne ten, tai būtinai taip ir padarysime, kol galiausiai išbandę visus kelius beliks tik teisingas variantas. Net ir turint išmanųjį telefoną bei penkias galvas taip nutinka. Neaišku kur čia paslaptis. Niekaip nesupratu. Pagaliau, o džiaugsme, restoraną radome. Jis pasirodė elegantiškai jaukus, padavėjai paslaugūs. Apie maistą konkrečios nuomonės neturiu. Mat starteriai buvo itin skanūs, vynas irgi, bet pagrindiniai patiekalai – nei į tvorą , nei į mietą. Be to nors paklausiau apie aštrumą, man rekomenduotas švelnusis curry buvo vistiek beveik nevalgomas. Po kelių kąsnių, jau nieko nebesupratau nes akys gerklė degė, o akys rasojo. Taigi gėriau dau vandens. Labai daug. Svečių reakcija buvo panaši. Nebent vištiena su riešutais buvo verta dėmesio arba bent jau nepeikimo. Įveikę sočią ir aitriai keistą egzotišką vakarienę dar apsukome ratuką po centrą, įtraukiant visas Londono įžymybes - Picadilly- Trafalgar – Big Ben – London Eye beigi viską nufotografavome.
O istorijos moralas, rytas ne visada protingesnis už vakarą. Bet vistiek smagu, kai brolis netikėtai apsilanko.









Kaip mes lipome į krioklį - Costa Rica – V dalis (2008-ieji)

Tarsi jau ir taip nebūtų gana visokiausių nuotykių, sugebėjau dar įsivelti į lipimo ant krioklio viršaus atrakciją. To krioklio būta ne tokio jau žemo. Pakankamai ne žemo, kad apmirčiau vidury kelio ir sustingus iš baimės bijočiau pažiūrėt žemyn. Net dabar rašant delnai prakaituoja. Apsauga? Kokia dar apsauga. Mudvi alpinistės iš prigimties.
Bet pradėkime istoriją nuo pradžių. Costa Ricos kriokliai su ežeriukais yra gėris. Vandenyno vanduo yra apyšiltės arbatos temperatūros. Ne ką tegaivina. Visas smagumas – šokinėjimas per bangas ir ant jų. Kriokliai gi savo ruožtu yra šaldanti skaidri ir nesūri versmė. Kadangi mūsų dušas atrodė taip kaip nuotraukoje, mes mieliau rinkomės alternatyvą praustis kriokliuose. Vistiek duše nėra karšto vandens, tai koks skirtumas? Reikia gi sūrymą, kur nors nusiplauti. Žodžiu tikros mes pievų, džiunglių ir krioklių dukros. Sužinoję, kad Montezumos apylinkėse yra net ne vienas įspūdingas krioklys, jau patį pirmą vakarą nuskubėjome poilsiautojų pramintu taku, pasišokinėdamos per upelius, nuo akmenėlio ant ankmenėlio. Paėjėję gerą gabalėlį kelio išvydome jį – Jo Didenybę krioklį. Apsuptą šaltuma pasidžiaugti atėjusių sukaitėlių. Net nereikia aiškiti koks malonumas ištinka pasinėrus į gaivaus ežerėlio vandenį ir plaunantis nuo savęs visas keliones dulkes beigi prakaitą. O kai palendi po kriokliu, geriau už bet kokį masažą. Taip pasimurgdę gerą pusvalandį, pagalvojome, kad ne pro šal būtų ant to krioklio viršaus užsilipti, pasižiūrėt, kas ten ir kaip. Neatrodė labai sudėtinga. Pasilaikytumėm už krūmų beigi akmenų, viens du ir mes viršuj. Ar minėjau, kad aš paniškai bijau aukščio?

Taigi va. Iš dabartinių perspektyvų, kai pažvelgiu atgal, niekaip savęs nesuprantu. Na, o tuomet, pakilios nuotaikos vedinos, leidomės į krioklio užkariavimo žygį. Avantiūristė Katia šiaip ne taip užsikabarojo, palikdama mane užnugaryje. Aš iš pradžių kabinausi už visokių šakelių, akmenėlių, bent jau neatrodė baisiai statu. Vėliau krūmeliai retėjo, akmenėliai plokštėjo, o skardis statėjo... Kol su siaubu suvokiau, kad vienas neatsargus žingsnis ir aš nusiridensiu atgal barškindama savo tuščią galvą it kokią puodynę. Man ėmė vaidentis lūžę galūnės, ir o košmare– stuburas. Likau suparaližuota baimės, bijodama net krustelėti ir stebėdama kaip žemyn darda akmenėliai. Drąsos, anei pasiryžimo neliko nei kvapo. Žodiu prisiklijavau prie uolos ir nei pirmyn, nei atgal. Taip man beaudžiant mintyse gelbėjimo malūnksparniu perspektyvas ir medikų ekipažo kvietimą, išgirdau balsą. Visiškai neatsimenu, ką jis sakė. Ir ne, tai nebuvo Dievas. O tik tėvelis su dviem paaugliais sūnumis besekantys mūsų pėdom. Ir vėl gėdingai turėjau prašyti pagalbos. Apeliuoti į žmogiškumą bei nepalikti manęs likimo valiai pakibusios tarp žemės ir dangaus, tarp kvailumo ir neatsargumo, tarp bejėgiškumo ir blondiniškumo. Mintyse dėkojau visiems šventiesiems ir apvaizdai už šių angelų atsiuntimą. Gerasis tėvelis padėjo man užsikabaroti viršun tik su keletu nusibrozdinimų ir įbrėžimų. O galėjo baigtis daug liūdniau. Įdomu, kur buvo jo žmona? Maža to anas vėliau pasigedo ir savo sūnų. Taigi leidomės jų ieškoti. Koks aš neatsakingas tėvas, kaip galėjau iš akių pamesti savo berniukus, - murmėjo tėtė. Tarsi tie berniukai būtų ne paaugliai, o keturmečiai. Galiausiai aptikome juosius liksmai benardančius upės slenkstyje su mažais kriokliukais. Prisijungėme ir mes. Taipogi ten kybojo tarzankė, labai tinkama sūpavimuisi ir linksmam šokinėjimui vandenin.
Ir ką gi jūs manote? Akis užkliuvo už tobuliausio turistams pritaikyto tako, su turėklais, laiptukais ir nepaprastu saugumu. Po viso to ką mes išgyvenime... Emmm... aš išgyvenau... Neįtikėtina. Džiugiai graudu. Atsisveikinome su linksmąja šeimynėle ir patraukėme mūsų namelio pusėn. Pakeliui dar kartą pūkštelėjome į šaltas versmes, prie mažo kriokliuko be jokių žmonių.
Jei gyvenimas būtų filmas, tai pro šalį būtų lipęs žinoma ne koks ten tėvelis su vaikais, bet pvz. Indiana Jones arba vienišas gražuolis banglentininkas, kuris romantiškai būtų mane išgelbėjęs. Saulėlydžio fone mes liktume sėdėti po kriokliu ir gėrėtis ant šakų liuoksinčiomis beždionėlėmis... Baigiamasis kadras... Subtitrai.






Saturday, 26 February 2011

Į Montezumą su delfinais ir lagaminu - Costa Rica – IV dalis (2008-ieji)

Mes kaip patyrusios backpack’erės, neužsibuvome ilgai vienoj vietoj ir neilgai trukus išsiruošėm į Montezumą. Norėjome dar daug kur pabuvoti ir nuveikti. Žinoma pusę dalykų teko išbraukti iš savo planų ir sumažinti mūsų plačius užmojus. Savaime suprantama laiko taupymas mums buvo itin aktualus. Keliauti keliu Costa Ricoje yra pats lėčiausias būdas. Skubantiems žmonėms nerekomenduotinas. Tą jau patyrėme atvyktamos iš San Jose. Todėl ėmėmės ieškoti alternatyvų. Iš pradžių žinoma apžvelgėme vietinių lėktuvėlių tvarkaraščius, tačiau šie skraido porą kartų per savaitę labai nepatogiais laikais. Ką gi nutarėme, kad geriausia plaukti valtimi.



 Bet iki jos nusigauti reik važiuot iki kažkokio kito miestelio ir laukt, kol atplauks. Taip ir padarėme. Atsisveikinome su savo jaukiuoju būstu, susikrovėme kuklią mantą. Nors realiai Costa Ricai reikalingi daiktai yra saulės kremas, bikinis, tapkės ir šortai, mes turėjome daugybę visokio neaktualaus/nenaudotino šlamšto. Kaip antai plaukų žnyplės (nekometuotinas blondiniškumas), kosmetika (apie kurią pamiršome jau pačią pirmą dieną) ir netgi aukštakuniai (labai naudingas daiktas džiunglėse). Man dar galima atleisti, nes aš iš Costa Ricos vykau į Meksiką. Todėl susikroviau nemažą lagaminą įvairiausių moderniai moteriai, besivadovaujančiai šūkiu – tu to verta, gyvybiškai reikalingų daiktų. Tuo tarpu tos modernios civilizacijos niekų nenukankinti vietiniai ir laisvamaniai keliautojai tik gudriai merkė akį, pamatę mane paplūdimyje lyriškai besėdinčią ant lagamino. Atvykusi valtis net nesiteikė priplaukti prie kranto. Visi žvaliai nubrido per vandenį, užsimetę ant pečių savo mažuosius krepšiukus. O aš taip ir likau bejėgiškai rymoti. Kaip gi jūs siūlote man su lagaminu įsiropšti ton valtin? Aš gi tik bejėgė mergina…



Ir štai tada, kaip kad būna filmuose ir visose pasakose, pasirodė Jis. Valties kapitono padėjėjas. Šokoladiškai įrudusiu stipriu kūnu ir jūros nugairintu veidu. Laisvas žvejo vaikas. Pasigriebė mano lagaminą, užsikėlė ant galvos ir įkrovė laivan. O aš dėkinga nusekiau iš paskos. Po šiai dienai su Katia juokaujame. Tikriausiai pagalvojo bernelis, neprasta mergina čia su lagaminu keliauja. Bus iš kokios aukštuomenės. Reik turtuolę prisivilioti.



 Taigi nieko nelaukęs ėmė aplink mane rėžti sparną. Įsitaisė pačiam valties priekyje ir akių nuo manęs nenuleido. Vis kalbino ir visaip kaip ten flirtavo. O kai aplink ėmė šokčioti delfinai, romantiškai pasikvietė mane į valties pirmgalį, išsitiesėm ir stebėjom, kas dedasi po valtim. Delfinukai plaukė su mumis kartu. Buvo taip arti, kad galima ranka paliesti. Krykštavau kaip mažas vaikas, o aplink taškėsi švelnūs purslai.



Pasiekus krantą, mano jaunikis pasakė, kad nėra ko mums toli ieškoti būsto. Štai čia jo pažįstamo viešbutaitis su hamakais ant jūros kranto. Mums bus nuolaida ir jis dėl visko susitars. Aišku ta tariama nuolaida buvo tokia pati kaina, kaip ir visur kitur, bet tuo metu pamaniau tiek jau to, nereiks gaišti laiko būsto paieškom. Ir kol Katia mokėjo laivininkui už mūsų pasiplaukiojima, aš džiugiai vidun įkrausčiau daiktus. Netgi susiveikiau rankšluostį iš draugiškojo dėdulės. Tas rankšluostis patapo didžio konflikto priežastimi. Mat kai Katia grįžusi irgi vieno paprašė, dėdulė atrėžė, kad jie rakšluoščių svečiams neišdavinėja.
- Juk davėt mano draugei, - pasakė ji.
- Na tai su ja ir dalinkitės, - buvo atsakyta.



Katia iš pykčio paraudonavo, patempė lūpą ir pareiškė, kad nieku gyvu šitoj skylėj negyvens su tuo pakvaišusiu diedu ir dar mano jaunikiu. Kuris beje sūpavosi ant hamako manęs paprašęs alaus. Ir kol prausiausi po dušu, ji apsižvalgė po apylinkes ir surado kitą viešbutaitį. Po gerokos diskusijos galiausiai įkalbėjo mane bent pažiūrėti. Pasižiūrėjau ir nutarėm, kad naujoji vieta švaresnė, gražesnė ir duoda rankšluosčių. Taigi išsikraustėm, net neatisveikinę su mano gražuoliu. Jo daugiau taip ir nesutikau. Tik rakšluostį šlapią palikom.



Per akmenuotą kelią šiaip ne taip nusitempiau lagaminą. Šiaip ne taip jį užgabenau į antrą aukštą laiptais –kopėčiomis. Ir jau tuomet, galėjau ramiau atsikvėpti mūsų naujuose namuose kelioms dienoms Montezumoje. Nemanykit, kad lengva su tuo lagaminu visur tampytis. Įsikūrėme ir išėjome pasižvalgyt po apylinkes. Mažas hipiškas miestelis. Aplink vien jauni žmonės zujantys ant motorolerių ir keturračių. Pora jaukių pajūrio restoranėlių. Jūra, palmės, kokosai, kabantys sapnų gaudytojai, banglentės… Ech vis dėlto, koks puikus tas gyvenimas.




Friday, 25 February 2011

Canopying - Costa Rica – III dalis (2008-ieji)

Jei jau šalyje vien džiunglės, neskaitant vandenyno, kaip gi nesugalvosi tokios atrakcijos kaip Canopying? Nei vienas Amerikietiškas kalnelis, a nei jokia sūpynė neprilygs šiai gamtos mylėtojų atrakcijai. Klausimas tik vienas, kas gi pasidaro tokios blondinės, kaip, kad aš galvoje, kuri šiaip jau baisiausiai bijo aukščio, karuselių ir visokių ten kalnelių (amerikietiškų ir ne), kad ji ne tik sugalvoja išbandyti canopying, bet dar ir už tai susimokėti.
Atrakcijos esmė. Džiunglėse aukštai aukštai suręsti bokšteliai su plaformomis, o nuo jų nutiesti lynai. Iš pradžiu mažu atstumu, pasipraktikavimui. O vėliau jau kaip sakoma ir pusę kilometro turi nesustodamas nučiuožti. Lynai kabo aukštai virš medžių, kurie maža to dar yra ant kalno. Taigi bečiuoždamas gali grožėtis įstabiu gamtovaizdžiu ir žemai plytinčiais slėniais beigi upėmis.
Labai populiarūs visokie Canoping tours, kur tave nugabena su autobusiuku į džiunglių vidurį prie tų platformų, pakeliui dar sustoja prie kokio krioklio. Na, o po viso pasicanopinimo pavaišina pietumis. Kainuoja visas šis džiaugsmas apie 50 USD, jei gerai prisimenu. Tiesa, dar kuo trąsa ilgesnė ir aukštenė - tuo krūčiau.
Taigi nuo pačio ryto, nužygiavome mudvi su Katia vietinėn agentūron ir į Canopying turą užsirašėm. Atvykę sutartu laiku prie autobusiuko, pamatėm, kad be mūsų šitame reikale dalyvaus ir pagyvenusių diedukų porelė. Taip pat į komandą įėjo gidas, fotografė bei dar du nariai – padėjėjai.
Sugužėjome vidun ir išriedėjome iš pradžių per lygumas, su karvutėmis, o vėliau per kalnus su kriokliais. Kur buvę, kur nebuvę ir Canopying aikštelę privažiavome. Visą kuo puikiausiai įrengta, su restoranėliu virš medžių. Pasijutome kaip vaikai šakomis besikarstantys, tik čia lengvai sau užlipome kopetėlėmis.
Buvo pravestas instruktažas, išdalintos pirštinės, šalmai, virvės – visa reikalinga įranga. Gidas mikliai pademonstravo kokia poza reikia šliuožti ir jokiu būdu nelėtinti greičio, nes užstrigsi virvės vidury ir tada jau reikės jus gelbėti (netikėliai). Aš tiesa vistiek užstrigau ir porą kartų teko mane nukabinti ir partemti į aikštelėn. Vėliau vis gi patobulėjau ir šliuožiau jau kaip akrobatė kokia.
Šiaip jau viskas labai saugu ir žmonėms nebijantiems aukščio nei truputėlio nebaisu. Man, nepriskirtinai prie minėtos kategorijos žmonių, žinoma baisoka. Beje trąsa eina žemėjančia ir ilgėjančia tvarka. Taigi nėra kelio atgal. Kartą pradėjęs, turi įveikti visą atstumą.
- Bet ar nepradeda žmonės vidury kelio panikuoti?, - susidomėjome mes.
- Visko būna, o kur jiems besidėti? Nebent medyje tupėti ir malūnksparnį kviesti, - atsakė gidas patenkintas savo sąmoju beigi anglų kalba.
Galbūt tai, kad nėra kelio atgal ir neleido man per daug išsigąsti. Tiesiog nusiteikiau, kad turiu eiti pirmyn ir tiek. Nors paskutinės, ilgiausios atkarpos buvo baisiausios. Kybai ant kažkokio lyno didžiausiam aukštyje ir sklendi padebesiais. Tačiau ta baimė tokia truputį džiaugsminga. Vaizdai aplink pasakiški. Smagumas galiausia pagauna. Ir dėl vaizdų, ir dėl to, kad mintis tokia galinga. Pasižiūri baimei į akis ir pasitaukia ši. O jau koks drąsuolis – kaskadininkas (kaip kad Bobas su Džonu) įsigudrina ir visokių triukų išdarinėti, vartytis visaip kaip, kyboti žemai galva. Poto su pasididžiavimu nuotraukas demonstruoja.
Sėkmingai įveikę visą atstumą jau radome garuojančius pietus mūsų restorane – medyje su virš galvos skraidančiais tukanais.
Pakeliaui atgal sustojome prie kriokliuko ir pūkštelėjome į ledinį vandenį. Beje čia jūra yra gan šilta, o krioklių vanduo – tikra atgaiva.
Vakare su Katia nuvažiavome agentūron nuotraukų atsiimti. Beje, tamsoje nesugebėjome jos iš karto rasti, todėl teko kiek paklaidžioti po aplinkinius rajonus. Labai nustebau mažulyčiame miestelyje pamačiusi sinagoną. Be jokių nuotykių radę ofisą, susirinkę nuotraukas, nuvažiavome kokteilų į barą - lėktuvą, pakibusį virš šakų su vaizdu atsiveriančiu į vandenyną.
Graži diena buvo. Šiltas vakaras yra. Žvaigždėta naktis bus. Eime pasivaikščioti medžių viršūnėm…







Changeling

   Pasižiūrėjus gerą filmą, negaliu jo neaprašyti ir nepasidalinti įspūdžiais. Nežinau kiek kartų galėčiau pakartot, koks puikus, jausmingas, sukrečiantis ir svarbiausia – logiškas yra Changeling. Labai nemėgstu, kai filmai būna nelogiški. Žiūriu ir galvoju – jūs turbūt juokaujat... Ypač nusimenu jei taip pasitaiko siaubiakuose. Tada jau niekaip nebegaliu rimtai žiūrėt ir anei kiek baisu nebebūna. Tas pats galioja ir dramoms, detektyvams ir visokiems psishologiniams trileriams. Jei norisi sušukti -Iidiote, ką darai? Tikimybė labai maža į tokį filmą įsijausti.

   Skirtingai nuo filmų, kurie priverčia gyventi kartu su herojais, įsiurbia į save ir išlaiko dėmesį net 2,5 valandos. Tiek trunka Changeling. Tiek trunka motinos kova su teisėsauga už savo vaiką. Tiek trunka nusivylimas, liūdesys, skausmas ir viltis, kad jis vis dėlto gyvas. Labai lengva būtų buve su tokiu scenarijum nugrybauti į lankas. Bet Clintas Eastwoodas kažkaip viską susuko, kad net svetimo berniuko atidavimas motinai atrodo tikėtinas. Per visą filmą ir galvon netoptelėjo, kur tikroji to berniuko motina, kol pačiam gale ji neatsirado džiaugsmingam susitikimui traukinių stoty.

   Nors kai kas abejoja dėl A. Jolie aktorinių gabumų, man ji yra pati pačiausia aktorė. Aktorė, korios nereikia puošti dizainerių rūbais, nes net is su paprasčiausia suknute ji atrodo kaip žvaigždė. Man patinka jos madų nesivaikymas, patinka labdaringa veikla, patinka, kad ji turi piloto teises ir tai, kad ji priglaudė įvairiausių rasių mažylius po savo stogu. Todėl ir jos filmai man patinka.

   Žinoma nereikia pagailėt liaupsių ir režisieriui Clintui Eastwoodui, kurio talentas žodžiais neišsakomas ir vertas apdovanojimų už tokią įtampą beigi dramą. Prisėdau tumpam prie kompiutrerio, galvojau – pradėsiu žiūrėt ir eisiu sriubos virt... Bet kai pradėjau, nebegalėjau sustot iki pat galo. Likau be sriubos. Dabar kurį laiką nenoriu nieko žiūrėt, nes prastesnis filmas bus tik laiko gaišimas, o jei geresnis... Negaliu suvirškint dviejų didelių kąsnių vienu metu.

Thursday, 24 February 2011

Manuel Antonio - Costa Rica – II dalis (2008-ieji)

Vos nubudę ilgai nelaukėm ir nešvaistėm dienos veltui. Sėdom į vietinį autobusėlį ir nudūmėm į San Antonio nacionalinį parką.
- Štai prašom jūsų žėmėlapis ir prašytumėm nešerti beždžionių, - maloniai nusušypsojo mergaitė prie informacinio stalo.
- Mes norime pačiuožinėti lianomis. Kaip vadinasi tas užsiemimas Canopying?, - tarėme apimtos pakilaus džiugesio besidairydamos į nuo medžių karančias lianas.
- Deja čia niekas nečiuožinėja lianomis. Nacionaliname parke nėra jokios žmonių veiklos. O canopying tai čiuožinėjimas žmonių nutiestomis virvėmis. Įsigykite ekskusiją.



Dėkingos paėmėm žemėlapį ir iškart nubėgom į didžiules bangas. Iki jų mums žemėlapio kaip ir nereikėjo. Be to per džiungles visvien ratu ėjo tik vienui veinutėlis kelias. Tačiau žemėlapis buvo naudingas bent tuo, kad jame mielais simboliais sužymėta, kur galime pamatyti beždžionių, panardyti, ar pasigrožėti vaizdu.



Jokios žmonių veiklos neturintis parkas reiškė ir restoranų, nei parduotuvių, net mažiausių kioskelių nebuvimą. Tą mes supratome tik gerai įdienojus, kai pilvas pradėjo groti maršus. Prie įėjimo radome tik kokosų pardavėjus, kurių produktus godžiai čia pat ir suvartojome.


Beje laikas Costa Ricoje labai įdomus. Saulė teka apie ketvirtą, o šeštą vakaro jau būna tamsu nors į akį durk. Taigi vienuolikta ryto buvo jau pats pietų metas.



Keliavome mes džiunglų takeliais, atrasdamos naujas vieną už kitą gražesnes pakrantes. Laipiojome akmenimis.



Šokinėjome ir nardėme per bangas. Smagiausias užsiemimas buvo pataikyti ant didžiulės bangos keteros ir leistis nešamoms į krantą.



Vaikėme driežiukus. Pačios it kokios iguanos deginomės saulutėje. Virš galvų čirpė papūgos ir šokinėjo beždžionės.



Ir štai gal vakarop, o gal apie pietus, kas čia supaisys tą laiką Costa Ricoje, priėjome stačią uolą, skalaujamą bangų.
- Štai kelias ir baigėsi, - atsidusau aš, - Apsisukam?
- Tai, kad ne, - pastebėjo didžioji nuotykių ieškotoja Katia, - žiūrėk žemėlapis rodo, kad jis tęsiasi. Einu apsižvalgyti. Su tais žodžiais Katia drąsiai nužygiavo per akmenis. Aš tuo tarpu laukiau ir kaupiausi kelionei atgal.



Taip man besvajojant kur buvę, kur nebuvę išdygo du jaunuoliai. Kas dabar beatsimins jų vardus? Kadangi buvo amerikiečiai pavadinkime juos Džonu ir Bobu. Šiedu irgi netikėjo čia pasibaigus kelią. O grįžusi Katia patvirtino, kad praėjimas tikrai yra.
- Kelias kiek pavojingas, bet jei kas šitie mus išgelbės, - mirktelėjo ji man. Taigi leidomės mes visi keturi kabarotis per uolas, skalaujamas bangų. Turiu paminėti, kad kenčiu nuo chroniškos aukščio baimės. Todėl kinkos gerokai virpėjo. Tuo labiau, kad bangos plakėsi kaip koks sūkurys. Planas buvo toks – kol banga neatėjo, greitai persirioglinti kiton pusėn įsikibus į uolą, besigrabaliojant į kokius nors plyšelius įstatyti pėdas ir rankas. Jei spėji visą tai atlikti greitai ir tiksliai – valio, jei ne – tuomet viso gero, banga tave nuplauna ir makaluojasi džiakuzzi apačioje. Jei tik galvos bekrisdamas kur nors nestukteli.Nežinau, kaip visa ši alpinizmo kupina atrakcija man būtų pasibaigusi, jei ne gerieji Bobas ir Džonas, kurie vos ne ant rankų mane pernešė į kitą pusę. Užslipau ant tų uolų ir sustingau iš baimės. - Aš niekur neisiu, neisiuuuuuu, uuuuuu, - lemenau drebėdama, kol Džonas tempė mane ištiesęs ranką, o Bobas prilaikė iš kitos pusės.Pagaliau, saugiai atsigulusi ant šilto smėlio prisiekiau, kad atgal tuo pačiu keliu nieku gyvu negrįšiu. Nei už ką.



- Ar yra koks kitas kelias? - su viltimi paklausiau.
- Taip - štai ten, - atsakė Katia. Nusekiau akimis jos ranką, rodančią į uolas tolumoje už medžių ir viršuje vaikštančius žmones. – Bet iš čia ten nepateksim. Matai žemėlapis plokščias, tai viskas vienam lygmeny jame atrodė.
Teko su siaubu suvokti, kad esame izoliuotame paplūdimyje, kuris paprastai būna gerokai platesnis ir į kurį šiaip jau yra praėjimas. Tačiau vakarop vandens lygis pakyla ir takas ilgainiui užliejamas. Negana to, kad mes jau ir taip kabarojomės per uolas it kokie žmonės vorai, dabar gi net ir tas trapus kelelis, kuriuo atėjome paniro po vandeniu.



- Ką gi nakvosime paplūdimyje ir įsivaizduosime, kad esame Robinzonai, - žvelgdamas saulėlydžio link pasakė Džonas, o gal Bobas?
- Nenoriu aš būti joks Robinzonas, - ėmiau panikuoti, mintyse galvodama ką daryti? Ką daryti? KĄ DARYTI???? Jau nekalbant apie tai, kad visą dieną ir taip nevalgėme. Dabar dar ir nakvoti teks po atviru dangum?



Mano bendrakeleiviai, skirtingai negu aš atrodė visai nesijaudino ir ramiai sau išsitiesė ant smėliuko. Tuo tarpu aš kaip muses vaikiau mintis: Ar čia yra kokių pavojingų gyvūnų apart beždžionių? O gal netgi čiabuvių išlįsiančių iš džiunglių? Kaip gi miegoti be pagalvės? Gal kur rasti kokį bananą? Bananą gal ir rastumėm, bet kaip dėl vandens? Mes mirsim iš troškulio. Taip ir bus... O Dieve, prašau padaryk ką nors. Neleisk mums čia nakvoti...



Ir jei kas abejojate ar Dievas yra, sakau – neabejokite. Su lyg tom mano mintim, lyg pagal užsakymą, tolumoje pasirodė grupė žmonių ant vandens motociklų. Kiek pašokinėję per bangas sustojo atokiau įlankėlėje, atrodo visai dėl mūsų nesijaudintami.
- Jūs kaip sau norit, o aš plaukiu pagalbos, - tariau abstulbusiems Bobui, Džonui ir Katiai, beigi drąsiai nubridau į jūrą.
Šioje vietoje turiu pabrėžti, kad kas jau kas, bet plaukikė aš gera. Mano mama yra plaukimo mokytoja ir jau nuo vaikystės dalyvavau varžybose bei turnyruose. Gal aš nebūčiau parpaukus atgal su visais daiktais ant galvos, per tą sukūrinę vonią, pro kurią mes atėjome, bet iki vandens motociklinkų per ramią jūrą nuplaukti aš galiu. Dėdė žinoma išvydęs undinę prie savo vandens žirgo ne ką mažiau abstulbo.- Laba diena. Mes praėjome va į tą paplūdimį, o dabar taką užliejo ir nebegalime grįžti, - uždususi išpoškinau aš, - Ar negalėtumėte mūsų išgelbėti?
 - Jūs tai kas?, - paklausė dėdulė, žvelgdamas kranto pusėn ir iš paskutiniųjų stengdamasis nesijuokti.
- Na aš ir mano draugė.- O kokio dydžio ta tavo draugė, - paklausė kaip galima diskretiškiau,
- Ar tilptumėt abidvi ant mano motociklo?- Žinoma, - kuo tvirčiausiai užtikrinau aš, - Mano draugė laibai maža. Daug mažesnė negu aš. Lengva it plunksnelė.
- Na ką gi, paimsiu judvi, - tarė dėdė, mintyse tikriausiai prisimindamas kokį anekdotą apie blondines lyginančias užuolaidas. – Tik negaliu priplaukti iki kranto. Turėsite įbristi ir užsikabaroti. Užsikėlė jis mane ant savo vandens žirgo ir nuplukdė link kranto. O visa grupė nusekė iš paskos. Pliūkštėjau į vandenį ir nuskubėjau Katiai pranešti geros žinios apie išgelbėjimą. - O tai kaip aniedu? - paklausė ji apie mūsų likimo draugus.
- Dideli ir stiprūs vyrai. Be to ne lygis būt gelbėjamiems. Išsikapstys kaip nors. Jei ne atsiųsim ką nors vėliau.



Susitarėm su naujaisiais pažįstamais susitikti prie jų namelio vakarop ir nueit atšvęsti išsigelbėjimo, jei šiems pavyks. Viską suderinę, nuplaukėm link motociko, užsikabarojom ir skuodėm per bangas. Trise ant vieno… O visa grupė vėl sekė iš paskos. Kur čia logika? – Neklauskit. Kodėl ant vieno? – Nežinau. Kodėl ir likę plaukė iš paskos? – Neatsimenu. Tik žinau, kad sėkmingai pasiekėm saugų krantą ir tai buvo laimingiausia mano gyvenime minutė. Nebežinojau kaip dėdei ir bedėkoti… Vakare nudžiugome pamatę, kad ir Bobas su Džonu sėkmingai sugrįžo į saugų krantą.
- Gerai, kad jus parvežė, - pasakė jie. - Grįžti atgal tuo pačiu keliu būtų ne merginų jėgoms.Jei čia kas tikisi kokio džiugaus romantikos pliūpsnio ar smagaus susiporavimo, turiu juos nuvilti. Nuėjome mes draugiškai išgerti margaritų su mojito ir tiek. Beje atradome negi Night life Quepas miestelyje, po tuo pačiu tiltu. Buvo ten tokis bariukis, kur merginoms (!) coca cola su vodka nemokami. Kadangi nemėgstam mes nei coca-colos, nei vodkos, tai tiek mums ir naudos iš tokios akcijos.



Beje tą patį vakarą išsikraustėme iš mūsų vakarietiškojo Best Western į Costa Rikišką Cabaną už 10 dolerių per naktį. Ne, ne į tą pačią, kur Džonas su Bobu. Į kitą. Su driežais, varlėm, tinklinėm užuolaidom, surūdijusiu šaldytuvu ir dviem dideliais fenais. Miegojome kaip kūdikiai.