Saturday, 15 January 2011

Kelionė į Tampico – krokodilai, ginkluoti kareiviai, geltonos vištos, varlių suvenyrai ir jūra be turistų. (Iš prisiminimų apie Meksiką kraitelės)


Į Tampico atvykau aplankyti savo mielos draugės lietuvaitės, kuri ten laikinai gyveno su savo gyvenimo meile. Iš tiesų tai ko gi daugiau aš būčiau danginusis į šitą Meksikos kraštą be a nei kokių turistinių įdomybių? Tačiau kaip sakoma kelionė Of the beaten track ir tikrojo gyvenimo patirtis visuomet vertinga. Iš tiesų tai čia jaučiausi lyg iš kokio auksinio narvelio paleista. Sužinojau kas yra Piniatos, pamačiau tikrą turgų, susitikau su krokodilais ir patyriau daugybę nuotykių ir atradimų. Žinoma Mario išgirdęs, jog susiruošiau į Tampico tik pirštą prie smilkinio pasukiojo ir pasakė: Niekas nevyksta į Tampico, žmonės nebent ten gyvena. O taigi štai aš išlipau iš lėktuvo ir drąsiai praėjau pro automatais ginkluotus kareivius. Kuo aiškiausiai įrodydama, kad visgi žmonės vyksta į Tampico, o ne tik gyvena. Va taip va.



Boluodama savo šviesiais plaukais tarp mažučių/tamsučių/apvalučių meksikiečių buvau lengvai atpažinta ir pastebėta Luisito, kuris saugiai nugabeno mane namo. Ten manęs užbarščiusi čilės ant apelsinų jau laukė Donatita ir kvietė skanauti. Na štai dar vienas naujas kulinarinis atradimas Meksikoje. O kitas – grilinti kukurūzai (ispaniškai Elotės) apibarstyti druska ir išvolioti svieste. Taip įstrigo jie man atmintin, kad po to kiekvieną kartą čia atvykus ieškodavau jų it išprotėjus.



Taigi pradėkime nuo kelionės į turgų. Šiaip jau man visokiausi užsienietiški turgai labai patinka. Mirga marga ten įdomybės... Akį vilioja... Tačiau tik tada, kai ten eini su vietiniu žinovu ir gali būti tikras, kad tavęs neapsuks ir neįbruks kokio šlamšto. Ar nepavogs ko nors neduok Dieve. Na, o toks vietinis gyventojas, toks kaip Luisitas yra lobis grynuolis. Tikrai ir patars, ir papasakos, ir parodys kas ten kaip ir su kuo. Pagirdys pavyzdžiui ir šaltu tamarindų vandeniu iš spalvotų gėrimų vežimaičio prie kurio viena pati tikrai nesiartinčiau. Labai jau spalvoti ir įtartini jie vaisvandeniai atrodė. O paaiškėjo, kad skanūs ir nepavojingi sveikatai. Tik šiaip užsieniečio akiai keistoki.



Taipogi vietinis gidas gali papasakoti ir kam skirtos piniatos. Mat savo gėdai būdama nuolatinė Meksikos lankytoja apie tokią atrakciją net negirdėjau. Čia gi tokios lėlės, į kurias prideda saldainių o po to daužo lazda. Gerokai padaužius saldainiai pabyra, o vaikams – daug džiaugsmo. Štai va kokios tos piniatos. Spalvotos žinoma ir ryškios. Kaip gi kitaip Meksikoje?



Turguje yra ir kitų įdomybių. Pavyzdžiui suvenyrai iš pripūstų džiovintų varlių su Corona buteliu, geltonos vištos turguje ir karameliniai vafliai, kurie buvo vienintelės skanios lauktuvės patikusios namiškiams Europoje. Dar visokie kerėplijantys krabai beigi spurdančios žuvys, džiūstančios dešros ir nulupti kaktusai, kuriuos galima naudoti kaip agurkus.



Pakeliui namo dar užsukome pasilabinti su krokodilais, kurie poilsiauja miesto tvenkinyje. Ir draugauja su vėžliais.



Tęsiant pasakojimą apie gyvūnijos pasaulį, dar reikia prisiminti ir ežiuką, kurį Donata laikė namie (ispaniškai ežiukas yra erizo, beje, ta proga išmokau naują žodį). Jo vardas buvo kaktusas. Miegodavo visą dieną ir tik vakarais išlįsdavo pasižmonėti. Paimti jį galėjau tik su tokiom juokingom pirštinėm, mat baisiai spurdėjo ir drąskėsi. Na iš tokio augintinio ne itin daug naudos ar šilumos. Nors ir neapsakomai jis mielas pažiūrėti.



Grįžę iš ekskursijos po turgų, užvalgėme Luiso fiminių Tacos ir su Donatita leidomės į vietinių apylinkių apžiūras. Rajonas truputį apdulkėjęs, nes ne visur asfaltuota. O ir tvankuma neišpasakyta. Kur buvęs, kur nebuvęs prie mūsų pribėgo mažas šuniukas, Donatos draugas. Ji jį ir vadino šuniuku (perrito). Linksmai mus kiek palydėjęs, nubindzeno savais keliais.



O mes paraukėme per žalesnius rajonus link prūdo su keistais vandens dviračiais. Aplink buvo tuštoka, nes visgi darbo diena ir negulinės sau žmonės ant negausios žolės be jokio reikalo. Tik draugiškas policininkas sukiojosi aplink ir itin nudžiugo, jog dvi baltaveitės blondinės kažką supranta ispaniškai. Štai ir gyvai pabendravome su dėdule. Ir jam linksmiau, ir mums atrakcija.



Pakeliui namo betraukiant ramiomis vakarėjančiomis gatvėmis, staiga iš už kampo išsuko karinė mašina pilna kareivių, užblokavo gatvę, o apsupę namą nusitaikė į jį automatais. Mano panika įsijungė visu pajėgumu, nors Donatita užtikrino, kad čia taip įprasta ir paragino pafotografuoti. Kažkaip neišdrįsau aš trauktis to fotoaparato, tik norėjau dingti iš čia kaip galima greičiau. Grįžus namo ir Luisitui papasakojus šią istoriją, jam tik akys ant kaktos iššoko. Pačios nežinot, kokioj pavojingoj situacijoj atsidūrėt,- žinovo balsu tarė jis,-Kareiviai medžioja mafijos vadus ir čia kvepėjo rimtu susišaudymu, mergaitės. Iš ties kai kurie rajonai Meksikoje it karo zona. Šaudosi vieni kitus ir neduok Dieve, jei pasimaišysi ne laiku ir ne vietoj. Nieks per daug su tavim nesicackins. Mes bent jau šūvių aidint negirdėjom. Todėl gal ir galima manyti, kad buvo visai saugu. O gal jie nieko ten ir nešaudė galiausiai? Patykojo tiktai ir tiek.



Vakare neapsiejome be aspilankymo vietiniame restorane su raudonom margaritom ir troškiniu akmeniniame inde, it nuo Aztekų laužo nuimtame.



Štai ir išaušo nauja diena šiame egzotiškame Meksikos krašte. Taigi patraukėme paplūdimio link. Drąsiai susistabdėme gatvėje taksi ir buvome saugiai nugabentos prie banguoto vandenyno kranto. Pajūry (gal pavandeniny?) tikrai jokios grėsmės nėra. Nes ir šiaip ten darbadienio metu nelabai yra žmonių.



 Luisito pažįstami ar giminiečiai (jau neatsimenu) turi bariukį ant vandenyno kranto, kuris plačiai tarnauja įvairiems susibūrimams, gimtadieniams ir jubiliejams. Taigi pasiemę porą milžiniškų pinacoladų maloniai leidome popietę ant smėlio po šiaudiniu skėtuku. Mmmm... Labai malonu. Tikri Karibai. Biški apšiurę, bet nieko. Jūra yra jūra, o smėlis yra smėlis. Nors iš tiesų tai visai ne Karibuose mes gi.



Tiesa, mus iš kart apspito suvenyrų pardavėjai, siūlydami savo gaminius ir paslaugas, kaip antai kasyčių pynimą ir tatuiruotes. Na tatuiruočių atsisakėme, o dėl kasyčių Donata susimąstė... Ilgai nelaukę, dvi mikliarankės mergytės kaip mat surentė prašmatnią ševeliūrą, kurią ši visą mėnesį itin išdidžiai nešiojo. O tuo tarpu aš matavausi įvairiausius aksesuarus, kaip antai apykoję, perlų vėrinius ir visokius spalvingus padargus. Jie čia iš ties buvo pigūs ir gražūs. Tai ir nusipirkau, žinoma. Kadangi mes buvome vieninteliai pirkėjai paplūdimyje, nenuostabu, kad link mūsų nusidriekė nemaža eilutė. Ėjo ir ėjo pardavėjai vienas po kito.



Po to buvo pereita prie fotosesijos. Besifotografuojant atbirbė motociklais pora jaunuolių ir taipogi ėmė prašyti su manim nusifotografuoti ir papozuoti ant motociklo su bikiniu!!! Ir kas per neregėtas įžūlumas? Net ir man nesutikus vistiek nutraukė mane mobiliakais. O vėliau zujo aplink mus tais motociklais kaip patrakę. Nors ir per gan didelį atstumą, bet vistiek visą idilę sudrumstė. Kad jau pasibaigė pinacolados pasiskambinome Luiso seseriaii, kuri ant dideliausių kablų atbrido per smėlį mūsų susirinkti, maskatuodama dar didesniais auskarais. Susitvarkius moteriškė gyvenimą, maloniai gyvena su turtingu vyru dideliam name pajūry. Gerai jai. Parvežė ji mudvi namolio. O vakare ėjom žaist biliardą.



Štai ir viskas. Ryte pakirdus su aušra, su savo terbom, suvenyrais ir įspūdžiais jau skridau į Meksiko miestą. Sostinėn. Tai Meksikos šerdis bei vidurys ir visi keliai veda tenais. Geri laikai praleisti toj Meksikoj kai pagalvoji.

5 comments:

  1. Labas
    neaisku, kaip tave rasti ir tuos apdovanojimus atiduoti :)
    Cirkuliuoja cia toks stylish blog award, kuri tau perduodu
    Taisykles
    1. Thank and link back the person that awarded it to you
    2. Share 7 things about yourself
    3. Pay it forward to 15 recently discovered great Bloggers
    4. Contact those Bloggers and tell them about their blog award

    mano rasliavos http://www.monkeydinner.com/2011/01/apdovanota-stylish-blog-award-ir-7.html

    ReplyDelete
  2. :D

    Kaip tau gera, tuos karibuose. Panorau, kad, tą žavia jauną panelę butum bufotkinus, kur gyvenimą susitvarkius ir ilgais aukštakulniais atkeliavo smeliu,bei dydeliais auskarais. :D

    ReplyDelete
  3. Taigi pajūrio gyventoja. Išsiprofinus su kablais per smėlį vaikščiot. :)
    O beje visos meksikietės nešioja tokias klumpes ir platformas, kad jau įprastu vaizdu tapo... Kažkaip net nepagalvojau įamžint.

    ReplyDelete
  4. Nežinau kaip tau pačiai, bet man tavo šis įrašas panašus į filmą pasirodė, ir tu pati ne veltui varstoma žvilgsnių, nes tikrai esi daili. Labai patiko tavo žodynas, ne reporteriškai sausas. Matau ir humoro turi ( iš pavandeninio supratau ). O ką aš labiausiai vertinu, tai sugebėjimą perteikti nuotaiką.Rytoj atbėgsiu vėl :)

    ReplyDelete
  5. Dėkui Linoreta už gerą žodį. :)

    Et, manau toj Meksikoj kiekvienai blondinei baltaodei dėmesio netrūksta. Ne tik man vienai...

    ReplyDelete