Monday, 31 January 2011

Black Swan

Nežinau, kada pasižiūrėjus filmą likau taip nustėrus iki pačių pirštų galiukų. Bėgantys subtirai ne iš karto sugrąžino mane realybėn. Viskas, ką ankščiau buvau girdėjusi apie Black swan filmą, buvo kostiumai, ir žiaurūs, depresinai epizodai. Nelabai žinojau ko tikėtis, atvirai pasakius.
Natalie Portman tikrai verta Oscaro už nerealią vaidybą. She was perfect. It was perfect.
Neįtikėtina, tačiau vos po dešimties mėnesių alinančių treniruočių, kino juostoje N.Portman beveik visus numerius šoka pati, be dublerių pagalbos.
Transformacija iš baltos gulbės į juodąją. Sugebėjimas atskleisti ir įkūnyti abi gulbes. Tokias priešpriešiškas viena kitai. Kaip jos gali egzistuoti ten pat? Viename žmoguje? Bet tik būtent taip jos ir gali egzistuoti. Keisdamos viena kitą.
 Tamsioji asmenybės pusė dažnai nepastebima. Niekas nenori jos pripažinti. Kol vieną dieną ji neatslenka šešėliais, nepasirodo veidrodžiuose, nesutinkama tunelyję ir neima pjaustyti sau veido. Kyla begalinis noras išmesti visus pūkinius meškinus velniop ir užremti duris rėkiant - aš noriu privatumo. Grąžini viską, ką iš jos pavogei. Paberi ant stalo. Bet juodi sparnai jau kalasi. Maištas prieš save, nužudant baltąją gulbę, nors tai reiškia, kad miršti pati. Krenti ant mikšto čiužinio, o tas krytis toks švelnus ir lengvas. Kas yra ta baimė kartais taip sukaustanti, kad bijai net pajudėti? Kodėl atrodo, kad turi atlikti kažkokius vaidmenis, atitikti kažkokias ribas. Kontrolė, kontrolė, kontrolė... Ir dar karta kontrolė. Tu galėtum būti nuostabi, jei tik sau tai leistum, sako baletmeisteris Tomas Ninai. Vienintelė kliūtis tai tu
Sukrečiantis filmas ir kažką viduj pakeičiantis. O kostiumai? Na taip gražūs. Bet nejaugi žmonės šį filmą žiūri vien tik dėl kostiumų?   
We all know the story. Virginal girl, pure and sweet, trapped in the body of a swan. She desires freedom but only true love can break the spell. Her wish is nearly granted in the form of a prince, but before he can declare his love her lustful twin, the black swan, tricks and seduces him. Devastated the white swan leaps of a cliff killing herself and, in death, finds freedom.

Sunday, 30 January 2011

Kaip senais gerais laikais

Ir atsitik tu man taip, kad visi mes susirinkome šeštadienio vakarą į Gem barą Soho. Atvažiavo gi Londonan seniai mus palikusi Aurora, kuri dabar Callais Prancūzijoj gyvena. Leticia negalėjo atsistebėti, kaip gi ji su vyru čia šeštadienį eina out. Aš jau per sena partinti savaitgaliais sakė ji. O man darėsi įdomu kas atsitinka vedusiems žmonėms, kad jie pasidaro namisėdos. Suprantu, kad nėra tikslo eit į tamsų barą bei stumdytis minioje, kai gali namie žiūrėt televizorių. Tuo labiau jei nesieki su kuo nors susipažinti. Bet ar tai reiškia, kad savaitgalio planas turi patapti televizorius, kompiuteris, Gymas, supermarketas, vakarienė? Bent jau vaikų kol kas dar nieks iš šitos kompanijos neturi. Kai jau mažiai pabirs, tuomet nežinau, kada besimatysim.
 Kaip ten bebūtų pas visus gyvenimas rimsta ir stabilėja.
O susitikmas labai linksmas buvo. Pasišokome iš širdies, pasidalinome naujienomis, senus laikus prisiminėm. Vat tada, tai buvo laikai. Savaitgalis ar ne, o mes brazilų klube Guanabaroj arba O'neils prie Leister square. O dar su Agniezka mėgom Walk about, vien dėl roko muzikos. Walk about yra Australų pubas, kur žiemą-vasarą visi ateina su šortais ir flip flopais, po kelių valandų grindys būna nulaistytos alumi, o visi girti šokinėja aplinkui ir šūkauja. Dabar jau neatsimenu kada paskutinį kartą buvau O'neils ar Walkabout. Ir nelabai veržčiausi turbūt. Bet, ech tais laikais... Ryte su pachmielu visi miegodami į darbą nuo šešių ryto... Dirbome visi gi ten pat. Mūsų mylimame Holliday Inn viešbutyje, kurį mes vadinome Helliday Inn.
Šiandien beje užsiemiau labai reikalingu ir vis atidėliotu darbu - sukelti ir surūšiuoti nuotraukas, muziką, video iš savo CD į mano removable Hard drive. Apėmė toks nostalgiškas keistulys. Pasirodo 2006-aisiais fotografuodavome ant kiekvieno kampo ir kiekviena proga. Vakarienė, parkas, susitikimas, pasivaikščiojimas gatve, saulėta diena, lietinga diena... Dabar gi gal dešimt nuotraukų papkių per metus ir susidarytų. Ir tai daugiausia iš kelionių ar kokio gimtadienio. Na bet žadu pirkti naują foto aparatą. Tik išsirinkti reikia. Bijau, kad tuomet vėl fotografuosiu viską be perstojo.
Ryte beje pas mumi radau Atutį, kuris po parčio su Eglute liko mūsų svečių kambary. Visi draugiškai papusryčiavom. Ir vėl kaip senais gerais laikais... Ar gyvenimas sukasi ratu?

Friday, 28 January 2011

Restoranas Laukinis Medus (Wild Honey)

Vos tik šiais metais pasirodė Michellin restoranų gidas man net širdis suvirpėjo. Ašku, ką tas gidas... Ir be gido aišku, kad Londone pilna puikių restoranų. Na, bet vistiek, kažkokią drugelių spūstį manyje jis sukelė. Ir jau kaip užsinorėjau eit ką nors išbandyt, kad nesitvėriau savam kaily. Reik gi pažiūrėt už ką tiems restoranams žvaigdutės dovanojamos.

Daug maisto gurmanų į Michellin gidą žiūri skeptiškai. Kiekvienas galėtų pareikšti, kodėl tas vienas restoranas neįtrauktas, ir ką po velnių čia daro tas anas. Bet nei vienas neneigs, kad tikrai bent viena akim seka gido rekomendacijas ir jau planuoja išbandyti tuos naujai įtrauktuosius.

Aš gi savo ruožtu, kaip pradedančioji gurmanė, jaučiu pagarbą šiai maisto biblijai ir nedrįstu kritikuoti jos didžiai įvertintų restoranų. Nuolankiai lavinu savo skonio receptorius ir leidžiu garbingai pripažintiems virėjams mane stebinti.

Taigi štai, be jokios progos, eilinį ketvirtadienio vakarą pasikvietė mane draugė į Wild Honey restoraną. Pastarasis jau ne vienerius metus Michellin sąrašuose ir pasipūtėliškai didžiuojasi žvaigždute. Kaip pavadinimas iškalbingai nurodo, maistas čia laukinis ir smulkiomis raidelėmis prirašyta – neiišsigąskite mėsoje radę kulką. Gi jūsų maistas, ką tik sumedžiotas. Pone restorane, negi jūs rimtai? Be abejo rimtai, aš gi žinomas respektabilus restoranas, į viską žiūri rimtai.
Todėl visiškai nieko keisto, kad mano draugė antyje kažkokią kulkos skeveldrą sužvejojo. Na, neįrodyta, kad ten skeveldra, bet labai jau panaši. Aš savo triušyje giliam nusivylimui nieko neradau.

Kas man patinka, kai eini anksti vakarieniauti, tai pre-theater menu, dažniausiai siūlomas nuo 6 iki 7 vakaro. Sudarytas iš trijų patiekalų, ir kainuoja šiaip jau kaip vienas patiekalas normaliam menu (apie 22 svarus). Čia tiems kurie nori suskubti pavalgyti prieš teatrą. Oficialiai, anglai taip anksti nevakarieniauja. Sėda už stalo ne ankščiau nei aštuntą. Tiesa, negana to, kad normaliam menu galima rinktis gal tik iš kokių dešimties variantų, tai pre theater dar papraščiau. Du variantai – vegetariškas ir ne. Gi restoranas tuo krūtesnis, kuo jo menu mažesnis. Už tai nuolat keičiamas. Tai reiškia ingridientai švieži ir supirkti tik tam kartui. Ir zuikis ką tik sumedžiotas. Be to ta pati antis su daržovėmis nereiškia, kad bus ta pati antis su daržovėmis. Virėjas, gi kūrėjas ir gamina pagal tos dienos įkvėpimą.

Aš per daug galvos nesukau. Pasirinkau bulvių sriubą su rūkyta skumbre, keptą triušį su žalėsiais ir gnocci beigi desertą nuostabiu pavadinimu – plaukiojantis ružavumas (floating pink). Viskas labai skanu buvo. O ypač užgeriant portugališku raudonu vynu. Visa aplinka ir internjeras tokie senoviškai jaukiai šilti. 

Komplimentai restoranui, virėjui, aptarnaujančiam personalui ir mano draugei, kuri čia mane pasikvietė. O jums prašom deserto nuotrauka, mano telefonu nutraukta, tai ne per geriausios kokybės. Bet vistiek skaniai atrodo, ką?

Thursday, 27 January 2011

Pin-up girls

Neseniai pasižiūrėjau filmą apie Betty Page. "Ji savo laisva dvasia ir drąsiu geidulingumu audrino ištisos vyrų ir moterų kartos vaizduotę", - sakė M.Roesleris. "Playboy" leidėjas Hju Hefneris, 1955-ųjų sausio mergaitę B.Page pavadino "amžiaus modeliu". Tas mielas ir drauge nepadorus įvaizdis - žavi šypsena ir išraiškinga figūra, polinkis į burleską ir pikantiškumą - pasirodė esąs labai paklausus Amerikos seksualinės revoliucijos išvakarėse. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje B.Page tapo viena labiausiai fotografuojamų pasaulio moterų, o jos populiarumas, kurstomas saldaus kaltės ir malonumo derinio, nenuslopo ir jai prieš beveik penkis dešimtmečius pasitraukus iš dėmesio centro. Jausminga gražuolė, šokiravusi pasaulį. Kas ji - gera mergaitė, blogoji, nusidėjėlė ar šventoji? Provokuojantis filmas pasakoja apie legendinę gražuolę Betę, kurios gilus religingumas bei tyras paprastumas smarkiai kontrastavo su jos vulgariu įvaizdžiu. Betė užaugo konservatyvioje, religingoje šeimoje Tenesio valstijoje, o palikusi namus ir išvykusi į Niujorką tapo garsiu erotikos fotomodeliu. Jos nuotraukos Senate buvo laikomos pornografija, o ji tapo to laikmečio sekso ir popkultūros simboliu. Viena fotografė pastebėjo: “Nors ji ir be drabužių, tačiau neatrodo nuoga. Taip laisvai ir natūraliai jaučiasi, tarsi būtų gimusi šiam darbui„.

Ir ech tas saldus Betės naivumas.

John Willie: Do you mind if I ask you a question, Bettie? What do you think Jesus would think about what you're doing now?
Bettie Page: Well, Mr. Willie, I've thought about this quite a lot and I'm not really sure if I know anymore. I think God has given us some kind of talent and he wants us to use it. That's why he gives it to us. God gave me the talent to pose for pictures and it seems to make people happy. That can't be a bad thing, can it?
Pin–up stilius atsirado ir suklestėjo JAV, XX – ojo amžiaus viduryje (1940-1950m). Tais laikais buvo nepaprastai sudėtinga daryti kokybiškas nuotraukas. Todėl žurnalų redaktoriai ir iliustratoriai teikė pirmenybę piešinį primenantiems, tačiau pakankamai pikantiškiems vaizdeliams. Termino pavadinimas kilo iš angliškojo žodžio pin-up — “prismeigti”. Šie paveikslėliai būdavo smeigtukais pritvirtinami prie sienų bendrabučiuose, kareivinėse, automobilių salone ir pan. Pin–up modeliais buvo manekenės ir įžymybės, visuotinai sekso simboliai. Dažniausiai tos fotografijos atitiko idealią versiją to, kaip iš tikrųjų turi atrodyti graži ar patraukli moteris.


Nepamirštas šis žanras ir dabartiniais laikais. Kritikai ir šio meno vertintojai atranda pin – up‘e savąjį erotizmą ir ypatingą stilių. Dizaineriai kuria kolekcijas. Įžymybės stengiasi kopijuoti Pin up girls. 
 

 Christian Dior kolekcija pavasariui/vasarai 2011

  Dita Von Teese ir Katy Perry - šiuolaikinės pin up girls. 

Iliustratorius Valery Barykin

Ana Dias' Big Girls Don't Cry

Wednesday, 26 January 2011

Kankunas - mano pirmoji kelionė Meksikon (iš prisiminimų kraitelės)

   Na neįkvepia manęs tokie miestai kaip Kankunas ir Los Cabos. Garbės žodis neįkvepia. Kartais būna, kad pasakojimas taip gražiai iš širdies liejasi, pats dėliojasi. O šiuo atveju, kažkaip nelabai jis nori lietis ir dėliotis. Todėl savo pirmąją kelionę Meksikon aprašiau vieną paskutinių.
   

Ir kas čia gali įkvėpti, kai viskas dirbtinai sukurta, rojaus kampelyje gigantiškų viešbučių pristatyta, vietiniai įdarbinti patarnauti turistams... Liūdina mane tokia aplinka ir tiek.
Ar važiuočiau dar kada į Kankuną? Ne, tikrai ne. Ar važiuočiau į Yukatano pusiasalį, kaimyninį Tulumą arba Isla Mujeres? Taip tikrai taip. Visur, kur tas žydrutėlis vanduo ir baltutėlis smėlis, tik be tų naujosios civilizacijos apraiškų.



   Vis dėlto pasistengsiu šališkumus švystelėti į šalį ir kaip begalima objektyviau pateikti viską kas ir kaip ir prie ko tam populiariąjam kurorte.



   Kankunas buvo mano pirmasis aplankytas miestas Meksikoje. Jį pasirinkau bijodama kultūrinio šoko ir prisiklausiusi istorijų apie šalies pavojingumą. O be to ir bilietas iš Londono buvo itin pigus. Nekainavo nei 300 svarų. Tai buvo čarterinis reisas su First Choice su fiksuotomis datomis, kurių nelabai galėjau rinktis. Daugiau tokių pigių skydžių matyti neteko ir niekada nebemokėjau už bilietą į Meksiką mažiau nei 600 svarų. Deja, įsėdusi į taksi, vežantį viešbutin iš oro uosto, nepajutau jokio skirtumo nuo JAV. Visi šneka angliškai, aplink pilna amerikiečių ir nėra nei trupinėlio meksikietiškos dvasios. Jau po kelių minučių supratau, kad ne tokios Meksikos aš noriu, bet pagal planą turėjau rezervaciją prašmatniam Gran Melia resorte ir reikėjo čia viešėti kelias dienas. Vėliau laukė kelionė į Meksiko miestą.
   Kaip ir visuose kituose tviskančiuose kurortuose pasitaiko, vos pasukus už kampo prabanga pasbaigia ir prasideda realybė. Tarsi du pasauliai taip akivaizdžiai besiskiriantys – turistams ir vietiniams. Šiuo atveju vietiniai yra žemaūgiai indėnai, majų palikuonys. Moterys vilki baltas gėlėmis siuvinėtas sukneles ir ant nugarų tamposi mažylius. Vyrauja agrarinis ūkis, amatai ir savitas pasaulio supratimas. Jie turi savo mokyklas, ligonines, savo kalbą, jiems nereikia išorinio pasaulio pagalbos ar nurodymų. Tačiau neprieštarauja iš atvykėlių pelnytis, šoka, dainuoja, maitina, siūlo rankdarbių. Nors ką jie tyliai sau dūmoja niekas nežino ir nesužinos.



   Turistų masinimo priemonės iškilmingai skelbia, kad Yukatano pusiasalyje kontrastingai susipina senovė ir dabartis. Kas gali būti kontrastingiau nei šalia Majų miestų liekanų įsikūrę nauji prabangūs kurortai?



   Visur plokščia plokščia kur dairais... Mokslininkų tyrinėjimai rodo, jog šis regionas niekada nebuvo vulkanų aktyvumo zonoje, čia, nesiformavo kalnai ar kalvos, nebuvo vandens tėkmių, kurios įrėmintų kanjonus ir slėnius. Lietaus vanduo prasiskverbia gilyn po žeme ir sukuria plačią įvairių požeminių upių ir urvų sistemą. Vienintelė gamtos stichija užklumpanti šį kraštą – uraganai. Beveik kiekvienas gyventojas gali papasakoti apie 2005-ųjų spalį miestą nušlavusį uraganą „Wilma“. Tuomet buvo sugriauta 80% statinių, viešbučių zona apsemta, paplūdimiai sunaikinti. Pagal Saffir-Simpsono uraganų skalę, „Wilma“ pateko į stipriausią, penktąją, kategoriją. Vėjo greitis uragano metu viršijo 280 km/h (penkta pagal stiprumą kategorija, kai vėjo greitis viršija 250 km/h).


  
 Žinoma, kai kas galbūt sakys, jog uraganas miestui buvo netgi naudingas: seni ir nepatvarūs statiniai sugriuvo, o kai kurie prabangūs viešbučiai, apsemti iki 3–5 aukšto, rekonstruoti. Tuo Kankunas skiriasi nuo garsiosiojo Akapulko. Pastarajame kai kurie viešbučiai skaičiuoja 15–25 metus be kapitalinio remonto.


  
  Kad jau sąlygos čia tokios palankios, o jūra neįtikėtinai žydra, Meksikos vyriausybė vieną dieną pamąstė ir sugalvojo – O kodėl gi neįkūrus šioj dykynėj kokio kurorto? Stovi štai nenaudojama. Reik urbanizuot. Kaip tarė, taip ir padarė. Pritraukė investicijų ir negyvenmą teritoriją pavertė didžiausiu, naujausiu ir moderniausiu kurortu, kasmet priviliojančiu du milijonus lankytojų. Kankunas įsikūręs 30 km ilgio ir 400 m pločio nerijoje. Miestas neturi jokios istorijos, ir yra puikiausias kapitalizmo pavyzdys. Ponai amerikonai čia jaučiasi kaip gimtinėje. Dideli prekybos centrai, plačios gatvės, jokių problemų susikalbėti angliškai, įprasti hamburgeriai meniu. Ar mes tikrai esame besivystančioje šalyje Meksikoje? Ar čia kokia nors nauja Amerikiečių kolonija su moderniais architektūriniais šedevrais? Kai kurie viešbučiai bando vaizduoti neva Meksikietišką autentiką, kaip antai stiklinės Majų piramidės, geltonos sienos apkabinėtos saulės formos veidrodžiais ar dievybes vaizduojantys akmeniniai fonatai su iš burnų čiurškiančiu vandeniu. Kiti gi tiesiai šviesiai reprezentuoja ameriką ir boluoja baltomis sienomis bei minimalizmu, sakydami: mieli sveteliai prašome jaustis kaip namie, tik čia šilčiau ir be abejo pigiau. Iš nereto viešbučio pro vienos pusės langus matosi vandenynas, iš kitos įlanka arba kitaip vadinama lagūna, o vidiniame kieme žinoma vinguriuoja baseinų labirintai. Jei viešbutis labai jau neprastas, jis be abejo turės ir barą baseine, prie kurio reikia priplaukti.



   Klimatas čia tropinis ir drėgnas, tik išlipus iš lėktuvo tvoskia karštis kaip pirtyje. Esant tokiam orui reikia didžiulių pastangų ką nors išdžiovinti, kaip kad antai rankšluoščius.
   Tai ideali atostogų vieta, tiems kuriems patinka ilsėtis kitų turistų apsupty, karts nuo karto išvykstant paieškoti autentikos į apylinkes. Pasigėrėjus (baisėjus) vietinių indėnų gyvenimo sąlygomis džiugiai grįžti prie viešbučio baseino ir džiaugtis vakarietiškos civilizacijos malonumais. Kiekvienam savas atostogų būdas. Jei kuriasi vis daugiau tokių viešbučių, ir jie maksimaliai užpildomi, vadinasi žmonėms patinka šitaip atostogauti. Pasiūla tenkina paklausą. Rinktis tikrai yra iš ko: Hilton, Fiesta Americana, Sheraton ir kiti panašūs gigantai. Kiekvienas viešbutis primena mažą miestelį su restoranais, golfo laukais bei parduotuvėmis, todėl nelabai yra reikalo kelti koją laukan. All included atostogų mėgėjams tai tobulas kurortas. Prašom tik ištiesti ranką ir visi patogumai čia pat: ir kokteilį jums paduos, ir skėtį pataisys, ir naujų rankšluoščių atneš. O tu tik gulėk ir nejudink nei piršto, tik saulę į save trauk ir tepkis losjonu nuo įdegio arba atvirkščiai – losjonu įdegiui ir skrusk kaip traškutis.
   Iš tokių vakariečių poilsiautojų mėgsta pasišaipyti ir ponas Užkalnis. Štai atvažiuoja į trečiojo pasaulio šalį neva autentikos ieškoti, bet tiek jos ir tepamato… Tiesiog persikelia į sumažinta savo vakarų pasaulio modelį šiltesnėje ir gražesnėje aplinkoje.



   Tačiau lai nenusimena aktyvesnio poilsio mėgėjai. Kas netingės ir nutars pabėgti į kiek atokesnius kampelius, galės pasidžiaugti ir tikra gamta, ir poilsiautojų nenusėtais pliažais. Vietoj baseino gulto galima bus sūpuotis hamake arba sūpynėse prie baro. O dar gurkšnojant Corona, tai oi kaip smagu.
   Labiau mėgstantys gamtą ir mažus viešbutukus verčiau tegu važiuoja link Tulumo. Čia apstu vadinamųjų Cabanų, t.y. nameliukų šiaudiniais stogais, kur galima pabėgti nuo Kankuna apsėdusios amerikonizacijos. Kai kurios Cabanos ne pigios ir bando lygiuotis į prabangiųjų kaimynų kainas, net kokį SPA įsigudrina susimeistrauti. Bet yra ir paprastų ir nebrangių vietelių, reikia tik paieškoti bei pasiklausinėti. Kai kurių net internete nerasi.
   Jei ne į Tulumą, tai bent jau į Isla Mujeres ar Conzumel derėtų važiuoti. Vis turistų gretos bent kiek retesnės.



   Grįžtant prie Kankuno nepamirškime ir naktinio gyvenimo. Nemažai keliautojų atvyksta po vieną arba grupėmis, nusiteikusiomis linksmintis. O be to ką gi kitą veiksi vakare jei ne į naktinį klubą eisi? Kažkaip ramus tykojimas kambaryje su knyga rankose nelabai derinasi prie Kankuno įvaizdžio. Galima sakyti čia tikra Meksikietiška Ibiza.



   Štai va toks tas Kankunas. Taip, jūra nuostabiai žydra... Taip, smėlis pasakiškai baltas... Taip, margaritos be galo skanios..
Bet neįkvepia manęs jisai... Ką jau čia padarysi.

Tuesday, 25 January 2011

Meksikietiškos taisyklės

1. Jei kas nors kalba apie savo namą, greičiausiai jie turi omeny jūsų namą (mi casa is su casa).
2. Jei nežinai kas tai yra – nevalgyk
3. Jei maistas per aštrus – įsidėk grietinės
4. Klausimai apie laiką yra beprasmiai (pvz. kiek laiko užtruks kur nors nuvažiuoti), tikslaus atsakymo tikėtis neverta.
5. Klausimai apie kryptį yra beprasmiai. Viskas yra – tiesiai.
6. Šansai, kad klausiamas žmogus apskritai nieko nežinos labai dideli.
7. Tai nesutrukdys jam paklausti dar dešimties aplinkinių žmonių.
8. Šansai, kad po valandos diskusijos reikiamą vietą rasite, beveik lygūs nuliui.
9. Jeigu kur nors atvykai laiku – tu per anksti.
10. Parduotuvės atsidaro nurodytu laiku. Arba ne.
11. Pietų pertrauka prasideda antrą valandą. Baigiasi penktą. Arba visai nesibaigia.
12. Mašinų pypsėjimas yra visuomet ignoruojamas. Visuomet.
13. Mašinos nebijo jūsų nutrenkti, pervažiuoti arba tiesiog uždūmyti.
14. Jūsų mašina bus nuplaunama norite jūs to ar ne, nesvarbu kaip bemosikuojate rankomis.
15. Jei ją nuplovė, susimokėsite. Nesvarbu kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu.
16. Sustojimas degant raudonai šviesai yra pasirinktinis. Geriau jau nesustoti. Žr. Punktus 13-tą ir 14-tą.
17. Kelio žiedai yra pavojingi. Jei jūs ne meksikietis, suksite ratus visą dieną.
18. Wolsvageno vabalas laisvai sutalpina 15 žmonių
19. Kine Popcornas patiekiamas su aštria salsa.
20. Jei nėra geriamo vandens, visuomet bus coca colos.
21. Nelygūs gatvių šaligatvia ne kliūtis išeiti pasivaikščioti su kūdikiu. Tą patį vežimėlį galėsite panaudoti dar kartą.
22. Šiaip ar taip šaligatviais mažai kas vaikšto. Žmonės vaikšto keliu. Žr. Punktus 12-tą ir 13-tą.
23. Kelio pakrašty galima nusipirkti viską, apie ką tik galima ir negalima pagalvoti (įskaitant pripučiamus rožinius dramblius, loterijos bilietus, sausainius, medinius begemotus ir šalmus).
24. Mexico city žemelapių knyga turi daugiau nei 200 puslapių
25. Futbolą galima žiūrėti 24 valandas per parą.
26. Nebent rodo serialus, tuomet žmona jums neleis.
27. Sąvoka asmeninė erdvė čia neegzistuoja.
28. Sąvoka garsi muzika čia neegzistuoja. Kokia garsi muzika?
29. Pinigų skolinimas draugui turėtų būti traktuojamas kaip dovana.
30. Jei verslas nesiseka, jis uždaromas ir pradedamas naujas. Skolos? Kokios skolos?

Sunday, 23 January 2011

Austrų pasaka apie smuiką ir šokoladą

Šokoladiniam mieste, su pacukruotais namais ir karameliniais langais, gyveno miestelėnai, kurie mėgo šokoladą. O dar labiau nei šokoladą jie mėgo muziką ir grožį. Kiekvienas miestelėnas buvo arba kompozitorius, arba šokėjas, arba daininikas. Jei nei vienas iš jų, tai turėjo bent jau giminietį talentu apdovanotą.

Nekantravo mergelė su berniuku įdėmiau šį šokoladinį miestą apžiūrėti. Iš pačio ryto, vos saulelei pradėjus po dangų ridinėtis, pasiemė žemėlapį ir nukaukšėjo griliažiniu grindiniu ir marcipaninias šaligatviais. Juos lenkė išsipusčiusios karietos. Prunkštė žirgai eikluoliai.



Šokoladinio miesto gyventojai, džiaugėsi švenčių svaiguliu ir tvyrančia dvasia. Statulos žvelgė išmintingomis akimis. Kiekviena norėjo papasakoti po istoriją, tačiau niekas jų negirdėjo. Nebent balandžiai, draugiškai plevenantys sparnais ir kedenantys plunksneles.



Siuvėjai siuvo šventinius apdarus, nes miestelėnai mėgo ne tik saldžiai pavalgyti, bet ir patys atrodyti kaip saldainiai per pobūvius.



Na, o garsiausi ir šokoladžiausi buvo Suzher rūmai, atviri ponaičiams, norintiems piniginę pakratyti. Jau nuo seno buvo pasklidęs gandas, kad čia kepami skaniausi šokoladiniai pyragai. Tą patvirtino ir eilutė norinčių apsalti miestiečių bei keliauninkų, kurių neišgąstino net spaudžiantis šaltukas. Visi svajojo garsiojoje kavinukėje pasisėdėti ir būti įmantriai aptarnauti prijuostę pasirišusios padavėjos. Norėjo iš sidabrinių ąsotėlių kremo puodelin įsipilti. Ir žvelgti su pasididžiavimu pro langą į stypsančius nelaimėlius, jau pamiršę, kad neseniai ir patys lauke tirtėjo.



Tačiau mūsų mergelė su berneliu nebuvo išvystę tokio didžiulio noro įsipilti pieno iš sidabrinio ąsotėlio, todėl nusipirko gardųjį šokoladinį pyragą iš šalimais esančios krautuvėlės ir suvalgė savo rūmuose, Hiltonu vadinamuose.



Be to skubėjo jiedu į koncertą pas grafą, kur buvo pakviesti klausytis Mozarto ir Štrauso, pačio valsų karaliaus. Viename jau buvo lankęsi vakar. Pas ponią hercogienę. Balius buvęs toks populiarus, kad atvyko net garbūs sveteliai iš tolimosios Japonijos. Pavargę kai kurie buvo po kelionės, todė snaudė pakampėm. Laiptų pakyloje tryško fontanas prie kurio visi smagiai paveikslavosi. Po vieną, po du, visi iš karto linksmai klegėdami.



Garsėja šis šokoladinis miestas kompozitoriais ir gyvai atliekamais kūriniais. Kaip jau žinote, talentingi žmonės čia gyvena. O dar labiau garsėja stebuklingu smuiku, vardu Stradivarijus. Kai tas smuikas prabyla, žmonės pamiršta visas bėdas ir kaip mat pakyla mintimis virš debesų.



Truputį vėluodami it pelenės, nuskubėjo jaunuoliai į grafo ložę ir kaip tik prasilenkė su lipančiais ant scenos muzikantais. Orkestras čia buvo didesnis nei pas Hercogienę, tačiau be jokio dirigento. Dar daugiau garbių svetelių susirinko, net kėdžių atlošai linko. Šį kartą ne tik iš Japonijos, bet ir iš Rusijos bei Italijos. Koncerto metu skendėjo visi savo svajose susimąstę, godojo godas ir leidosi muzikos nunešami į padanges. Liejosi smuiko garsai, pynėsi su violončelės, palydimi fleitų. Sukosi baleto šokėjai, traukė arijas Don Giovanis ir jo mylimoji. Apsvaigo mergelė ir bernelis nuo viso šio gėrio, rodės tuoj ims sklęsti palubėje.



Putojo šampanas per pertrauką, aidėjo juokas, visi šurmuliavo ir gyrė puikius muzikantus, šitaip jų sielas sujudinusius. Amore, Bella, Da, Prikrasna, - skambėjo koridoriuje... Galbūt kažkur buvo ir grafas, valgė šokoladą, o gal ir ne. Kas ten žino.



Staiga Mergelė ėmė ir suprato, kad jos širdelėje gyvena ištisos platybės, kad jos namai čia ir dabar, kad josios laimė priklauso tik nuo jos. Ji nusišypsojo visa tai supratus ir daugiau niekada neabejojo savimi, Meile, gėriu ir tyrumu, tikėjimu, jog visa kas išsvajota pildosi, kad lauktas bernelis – Meilė, esantis už jūrių marių, yra visai čia pat ir telaukia josios šilto širdies palytėjimo, kuris pažadina kiekvieną laukiantį Meilės… (gilus laimingas šokoladinis atodūsis).


Henriko Radausko Žiemos pasaka ir kitų pasakų motyvais.

Saturday, 22 January 2011

Vengrų pasaka apie brolius Budą ir Peštą


Gyveno kitados du broliai, perskirti upės vardu Dunojus. Dešiniąjame krante gyveno vyresnysis Buda, o kairiąjame - Peštas. Kadaise jie turėjo dar ir trečią brolį. Ne, ne Joną, o Obudą. Bet anas žuvo kare dar visai jaunas. Brolių tėvas, vardu Akvinas. Turėjo jis daug turto užgyvenęs: senąjį amfiteatrą, Heraklio vilą, muziejus ir pirtis. Taip pat jam priklausė daug siaurų, vingiuotų gatvelių bei gražuolių pastatų. O tolimieji giminaičiai Habsburgai buvo padovanoję jiems kavinių, tokių kaip Cafe New ir Cafe Gerbeand. Be to Habsburgai viską mėgo auksu dabinti ir puošti, taigi dovanos buvusios labai prabangios.




Bet štai vieną dieną pasimirė tėvas Akvinas. Ir kaip visada jau būna, netgi pasakose, ėmėsi broliai turtą dalintis. Vyresnėlis būdamas šykštuolis atėmė viską iš jaunėlio ir išvarė iš namų. Nusiminė Peštas šitaip apiplėšta, susikrovė savo menką mantą į terbą ir išplaukė į kitą upės krantą. Ten, kaip jau nuo seno žinojo, gyveno geri ir darbštūs žmonės. Viską iš naujo šis turėjo kurtis, namus statytis. Užsilipdavo ant kalvos ir žvelgdavo su pavydu į kitame krante likusias brolio valdas.
Išgirdę, kad pas jų pusseserę Austriją atvyko du keliautojai iš svečios šalies, net pašoko iš džiaugsmo Buda su Peštu ir pasikvietė anuodo kiekvienas pas save į svečius.



Kitą dieną, vos prabrėškus, atbildėjo vežimas su vėžėtoju, nugabent jaunikaičių kaimyninėn karalystėn, perskirton Dunojaus. Girdėję buvo jie ne kartą, jog tai didis kraštas, garsėjantis garuojančiomis pirtimis ir baseinais, kalvom ir pastatais didingais.
Ne valandą ir ne dvi jiedu keliavo, kol pasiekė šią tolimą karalystę.
Pirmiausia užsuko pas Peštą. Vežėtojas užvėžino ant kalno, nuo kurio aniedu apžvelgė karalystės gyvenimą iš aukštai, jausdamiesi labai svarbūs ir galingi. Lingavo galvas jaunikaičiai tokį gėrį ir didybę matydami. O žiema žiemužė ir čia buvo užmetusi savo baltą skraistę, viską nubalinusi ir pašviesinusi. Girgždėjo sniegas po kojomis ir graužė veidelius šaltas šiaurys. Iškarpytos snaigės tūpė ant apsiaustų.


Peštas visaip kaip stengėsi įtikti ir rodė naujai sukauptus turtus. Pasakojo, kai nelengvai vėl prasigyvenęs ir kaip skauda širdužę dėl brolio išdavystės.
O linksmi gatvės pardavėjai šnekėjo visomis pasaulio kalbomis ir kvietė apžiūrėti savo gėrybių.



Atsigėrę karšto vyno ir apžiūrėję suvenyrus bernelis ir mergelė nudardėjo nuo kalno ir ėmė ruoštis į tolimesnį kelią.
Atsisveikino jaunuoliai, už viską padėkojo ir iškeliavo.
Pakeliui pas Budą užsuko pas poną vandenį arbatos, jis buvo ką tik pasikūrenęs krosnį, todėl ežero vanduo garavo. Pasiūlė išvirti ir antienos, bet mergelė mandagiai atsisakė.


Vienuose iš Budos rūmų gyveno istorikas, save vadinantį Karaliaus Bela anonimu. Tačiau jis buvo labai užsiemęs Vengrijos kronikomis ir nosies nepakėlė nuo rankraščių. Karaliaus rūmai buvo itin įmantrūs, o sodai dar dailesni.
- Kaip čia yra, kad broliai taip susipykę?, - klausinėjo atvykėliai istoriko, - Ar nebūtų galima jų kaip nors sutaikyti?
Bet istorikas galėjo tik užrašinėt istorijas, o ne duoti kokius nors patarimus.



Užsuko jaunikaičiai ir turgun. Čia nuo mėsos įvairovės net akys raibo, o paršeliai buvo spalvingai apsirėdę (iš tiesų, tai vargšai paršeliai).



Netrūko turguje ir daržovių beigi prieskonių. Susisuko galvelė nuo viso šio gėrio. Kadangi jaunuolių būta jautrios dūšios, į paršelius bežiūrint, spaudė širdį, todėl iš turgaus greitai išskubėjo.


Išalkę pasijuto keliauninkai. Nutarė ištaigingoj karčemoj pailsėti ir saldaus torto paragauti. Ne bet kokio, o to kuriuo Buda jau nuo seno garsėja. Užlieto grietinėle ir saldaus, gardaus.
- Na kaip gyvena mano brolis? - paklausė atvykėlių Buda, - Ar labai nuskurdęs?
- Tai, kad ne. Karalaičiu patapo. Puikiai jam klojasi. Beje ar girdėjai apie savo bendravardį Indijoje?, - savo ruožtu paklausė anie du.
- Ne, o kas jis toks?
- Labai išmintingas žmogus. Mokęs apie gėrį ir pasiekęs nirvaną.
- Na gi, na gi, o kas toji nirvana?, - susidomėjo Vengriškasis Buda.
- Nirvana tai begalinė laimė. Ją pasieki atsisakęs pretenzijų į žemiškus turtus ir su visais susitaikęs, - tarė mergelė, kuri labai domėjosi įvairiomis filosofijomis, - Še, va knygelę pasiskaityk.
Dar kartelį apžiūrėję suvenyrus ir gerokai sušalę, atsisveikino jaunikaičiai su svetingu šeiminku ir išskubėjo Vienon. Snaudė visą kelią, o netikėtai nubudę vis nustebdavo, kad sėdi šalimasi viens kito. Nepaliaudavo šypsotis beigi džiaugėsi, kad jiems tokių problemų, kaip kad broliams nekyla.


Gal po metų, o gal kitą dieną, atskriejo žinia jiš Budos apie tai kaip jį aplankė nušvitimas. Išdalinęs jis savo turtus vargšams ir leidžiąs nemokamai viskuo naudotis. Gatveles mindžioti ir auksais mėgautis. Susitaikęs jis ir su broliu, paprašęs atleidimo, nutiesęs daug tiltų per upę ir dabar gyvena Nirvanoje. Toks laimingas dar niekada nesijautė.



- Senele, mes suprantame, kad pasakose mažai tikrovės, bet, kad jos bus taip toli nuo realybės, tai nesitikėjom, - pasipiktino anūkai. Įsijungė kompiuterį ir ėmėsi zombiams galvas kapoti.

Senelė tik išmintingai nusišypsojo ir išraitė jogos pozą...


Thursday, 20 January 2011

Žiemos Pasaka Vienos mieste (tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų)


Gal taip ir buvo, o gal ir ne. Seniai seniai už jūrų marių, už devynių kalnų gyveno mergelė. Taip jau atsitiko, kad pamilo ją jaunikaitis iš tolimos saulėtos šalies. Nors skyrė įsimylėjėlius bekraštis vandenynas, jų meilė nepasidavė ir nešė juosius savo sparnų. Naivūs buvo įsimylėjėliai. Romantikai. Bet taip jau tose pasakose būna...
Ne dažnai jie galėjo matytis. Tačiau turėjo tradiciją susitikti vis kitoje šalyje.
Vieną gražią dieną, kai už lango žibėjo sniegas ir svečiuose židinį kurstėtė Kalėdos, susiruošė mergelė mylimojo aplankyti. Šalta žiemužė nepagailėjo snaigių. Taip gausiai jos pabiro,  kad net visi oro drakonai galėjo kilti į dangų.
Tačiau mergelė nenuliūdo ir neišsigando. Jos mažylis drakoniukas buvo pratęs prie šalčių ir drąsiai urgzdamas pakilo. Iškeliavo jiedu į Vienos miestą. Ji ir jos drakonas.
Pasitiko jaunikaitis oro uoste ir nusivežė į pilį, Hiltonu vietinių vadinamą.
Uoste du pakeleiviai iš tolimosios šalies Italijos, ką tik atskridę, ieškojo nakvynės. Sunkiai šiems sekėsi. Nepratę picų kepėjai reikalus iš anksto planuoti. Pagelbėjo jiems bernelis su mergele kaip galėdami, pamokė galingąją jėgą internetą prisijaukinti. Bet juk ne apie italus ši pasaka. Todėl palikime karštakošius drakonams.
Vienos miestas tuo tarpu žėrėjo Kalėdų atšvaitais, švietė eglutėmis ir kvietė karšto šokolado kvapu. Netoli pilies buvo karčema, kur garavo guliašas ir pavargę keliautojai galėjo mėgautis šiluma bei dėmesiu. Minkštai sėdėjo ant grubių kėdžių. Stalus puošė languotos staltiesės, degė žvakės. Šalimais putrą srėbė kiti keliauninkai. Mergelei ir berneliui nerūpėjo. Jie matė tik vienas kitą.
Miestą apglėbė naktis. Sužibo viena žvaigždelė, pasirodė kita, iš už medžių išlindo Mėnuliukas...

Ir čia močiutė užsnūdo. Galbūt rytoj papasakos daugiau. Palikime kol kas senolę. Lai ilsisi.

Henriko Radausko Žiemos pasaka ir kitų pasakų motyvais.