Saturday, 31 December 2011

Belgo restoranas

Šis restoranas yra gyvas įrodymas, kad geras maistas yra kur kas svarbiau už aplinką. Dekoras susižavėjimo nesukėlė. Kažkos didžiulis tamsus rūsys su ilgais suolais ir vamzdžiais palubėj. Tačiau maistas... Maistas... Pirštelius galima apsilaižyti. Ne veltui pasitikiu žmonių, mėgstančių gaminti rekomendacijomis. Jie paprastai bet kur nevalgo. Šį kartą mus čia atvedė mano bosė, kur paminėjome sėkmingą prieškalėdinį ofiso apsikuopimą su mūsų linksmosios team nariais. Kažkaip tą mano bosę, net bose liežuvis nesiverčia vadinti. Įdomus personažas. Puošiasi savadarbiais papuošalais iš siūlų, medgalių, burbulų, plastmasės ir dar nežinia ko. Vis pasakoja apie savo tūsus ir hangover. Ne išimtis buvo ir Belgo. Kitą dieną gaiveliojosi ir dejavo dėl galvos skausmo. O poniai štai ką tik keturiasdešimt suėjo. Kiti team nariai tai gerieties ispanas ir nutrūktgalvė prancūzė. Su jais labai nepaliūdėsi... Ypač kai prasideda belgiško alaus degustacijos.
Belgo Londone gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį. Jis supažindino Londoniečius su 'Cuisine a la biere'. Alus čia plačiai naudojamas marinatams ir padažams. Gal todėl ant grotelių keptas viščiukas buvo toks skanus? Be to Belgo buvo pirmasis restoranas su atvira virtuve. Jau einant link staliuko galima stebėti zujančius virėjus ir garuojančius patiekalus. Vėliau šią koncepciją nusikopijavo ir kiti restoranai. Padavėjai apsirengę kaip senovės vienuoliai. Na, o restoraną be abejo išgarsino midijos, alus ir bulvytės. Alaus pasirinkimas didžiulis. Ir dar jie turi skirtingų skonių šnapsų padėkliuką, kurį bosė kaip mat ir užsakė. Mes turėjome atspėti skonius.
Nors skamba, kaip koks didžių gėrėjų susibūrimas, iš tiesų mes ne tokie. :) Bet jau dabar žinau naują vietą, kur galėsiu nusivesti išrankius svečius kai bastysimės po centrą. Puikaus maisto skonį prisimenu iki šiol.

Thursday, 29 December 2011

Vintage šeimyna

Man labai patinka Bleu Bird Vintage blogas. Tokia crazy hipių šeimynėlė. Iki begalybės faini. Įtikina mane, kad net ir šeimoje gyvenimas gali būti kupinas spalvų ir nuotykių. Ne tik rutina. 











Tuesday, 27 December 2011

Le Meridien Budapešte

Man labai patinka Budapeštas. Jis kur kas romantiškesnis ir gražesnis nei Praha ar Paryžius. Didingas toks. Ir Dunojus man labai patinka. Čia lankiausi jau trečią kartą ir vis dar neišbandžiau garsiųjų terminių pirčių. Na, gal kada prie progos...
Šį kartą apsistojau Meridien viešbutyje, puikiai išlaikiusiame senovinę dvasią. Galima sakyti buvau nublokšta į tiesiai XIX amžių. Pradedant drapiruotomis užuolaidomis ir baigiant sidabro spalvos padažinėmis (nedrįstu rašyti 'sidabrinėmis', nors gal jos tokios ir buvo). Viskas dvelkė elegancija ir skoniu. O jau personalo mandagumas... Madam tą, madam aną...Labai ačiū madam... Trūksta žodžių. Galbūt mano laiškas taipogi keliauja iš praėjusio šimtmečio, nes vis dar nepasiekė adresato. Kai galima apsigyventi tokiuose viešbučiuose ir dar už prieinamą kainą, kas gi gali nemėgti darbo kelionių?
Pati savim neatsistebiu. Nuo to laiko, kai grįžau negaliu atsiklausyt klasikinės muzikos. Kuo daugiau jos klausau, tuo man gražesnė. Čia turbūt kaip su alyvuogėm, svarbiausia pralaužti ledus. Na, dabar reikia dar išlavinti skonį geram vynui ir menui ir jau galėsiu tapti pilnateise snobe. Bet turint omeny, kiek skirtingų stilių, žanrų ir krypčių man patinka (kartais net niekam kitam nesuprantamų), manau bus sunkoka. 
Be to šią kelionę maloniai susiderinau su Katia, kad abi vienu metu darbo reikalais atsidurtumėm tam pačiam mieste, taigi buvo visai smagu. Nors laiko tuo smagumu džiaugtis turėjau tik vieną vakarą. Vistiek gerai, kad taip išpuolė.   

Ir kaip tokioj aplinkoje nesijausti Madam?









Friday, 23 December 2011

Kalėdų belaukiant

It's the most wonderful time of the year...
Kalėdų karštinė pasigavus visus. Renginiai, vakaronės, dovanų vyniojimas, karštas vynas... Šiais metais kaip reta iš anksto viską apgalvojau. Ir užsakiau internetu. Taigi neteko stumdytis parduotuvėse ir apsikrovus maišais pūškuoti metro namo. Neturėjau progos keikti spūsčių ir komersantų, norinčių pasipelnyti.
Man Kalėdos - jaukumo, meilės ir namų šventė. Dar gerai būtų bent truputėlis sniego. Na, o jei ne, apsieisim ir be jo. Ne veltui sakoma, kad tas, kurio širdis rami, susikurs ramybę, net karo lauko vidury. Na, o tas, kas nori būt nepatenkitas, skųsis ir gulėdamas pūkų pataluose. Laimei reikia tiek nedaug. Paprasčiausio apsisprendimo būti laimingu. Tik tiek... Tik trupučio noro.

Mūsų tradicinė prieškalėdinė vakarienė ir Secret Santa dovanėlės. Kalėdoms beveik visos važiuojam namos. Išskyrus Anželiuką šiais metais, ir Katią, kuri skrenda į Tailandą.



Christmas Past Paroda Geffrye muziejuje. Praėjusį savaitgalį ėjau pažiūrėti, kaip buvo puošiami kambariai skirtingais laikotarpiais.


Sėkmingas fotografavimas iphonu Kanaloa klube. Šventėm Austės gimtadienį. Buvo linksma. Ypač jubiliatei. :)


Mano darbo Kalėdinis balius Strand Palace Hotel. Vėlgi nuostabi fotografija iphonu.  


Pizza East. Labai išgirta ir pagaliau aplankyta picerija Londono rytuose. Skanu ir aplinka smagi. Padavėjai draugiški. Ir jie turi karšto vyno. Manau bus lankoma kiekvieną kartą, kai atsidusiu rytuose... Jie buvo ypač pilni ir sparčiai dirbantys.


Vintage market koncertas. Kad jau sekmadienį žmonėjausi rytuose, tai aplankiau visokias atrakcijas. Turguje buvo galima įsigyti vietinės reikšmės menininkų bei dizainerių daiktų už sumą pinigų, kuri tikrai ne proporcingai atspindi kainos ir kokybės santykį. Be to visi tie vienetiniai daiktai atrodė itin panašūs. Bet gal man reikia dažniau lankytis Shoredich, kad įsigilinčiau į meną? Nors vintage daiktai man iš tiesų patinka. Net labai.


Štai va toks pas mane švenčių laukimas. Rytoj jau būsiu pakeliui namo. 

Friday, 16 December 2011

Visada gali būti geriau

Kas pas mane naujo? Ir kodėl nerašau? Ogi todėl, kad apie paviršutiniškus dalykus rašyti nenoriu, o apie gilius negaliu. Na, bet truputį parašysiu. Tuo labiau, kad neišgyvenu nieko, ko kiekvienas iš mūsų nėra bent kartą patyręs.
Neseniai žengiau  didelį ir naują  (todėl baisų) žingsnį, kuris apart didelės laimės deja paliko ir skausmo šešėlį.  Turėtų jis atnešti ramybės į mano chaotišką gyvenimą. Tik štai nelabai žinau ką daryti su pastarąja. Nemoku gyventi be sukrėtimų, dramos, nežinomybės. Aiškumas ir nuspėjamumas mane baugina. Ir kas dar mane baugina, kad iš naujo turiu atrasti save ir dar kartą sau pasakyti, kad viskas, kas man nutinka priklauso tik nuo manęs. Niekas neateis ir nesutvarkys už mane gyvenimo. Nors ir kaip tikėjausi. Atrodo buvau per plauką nuo savo svajonės. Visa laimė, kad į tą pačią svajone veda daugybė kelių. Greitkelyje prasidėjo kamštis ir man vis teko mažinti greitį, kol galiausiai pradėjau judėti vėžlio greičiu, na o pastaruoju metu išvis stovėjau nežinia kur įstrigus. Todėl pasukau į šalutinį kelią. Jis daug ramesnis, ir tiek mašinų čia nėra. Na bet savaime suprantama ir avarijos grėsmė mažesnė.  Gamtovaizdis itin gražus, taigi riedu sau ramiai ir mėgaujuosi vaizdais. Ilgesnis kelias iki mano svajonės, tačiau žinau ji kažkur ten, kelio gale laukia manęs.
Skaudūs išgyvenimai priverčia viską iš naujo įvertinti ir pamatuoti. Ir galiausiai supranti, kad brangiausias dalykas yra ne kas kita, o mylimi žmonės. Skirtingai nei daiktai ar pinigai, jie nepakeičiami. Vienam išėjus iš gyvenimo, kito lygiai tokio pačio neįsigysi. Kiekvieną kartą, kai pasidaro liūdna dėl to, ko neturiu, pagalvoju apie artimiausius žmones ir tampa nepaprastai gera. Užlieja šilumos banga ir ramybė. Kartais net nesuprantu, ką tokio padariau, kad visų jų nusipelniau. Kad esu apgaubiama tokios meilės, reikalingumo ir rūpęsčio. Ir imu suvokti, kad svarbiausioje gyvenimo srityje nepralaimėjau. O tiksliau laimėjau didžiausią aukso puodą.
Kai atrodo, kad nežinau ką su savimi daryti ir kaip su savo mintimis gyventi, kas gi kitas jei ne mylimas žmogus įkvėps sau pasakyti:  ‚Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, ką mėgsti  labiausiai – rašyk, piešk, šok, ragauk, gulėk vonioje ir dainuok, skaityk apie keliones, gėrėkis meno kūriniais ... O apie ateitį pagalvosi, kai ji ateis. Gyvenimas juk susideda iš akimirkų.‘  Netaip ir sudėtinga.
Na, o savaitgaliai pas mus nors ir šalti, bet gražūs. Aną savaitgalį viešėjo brolis. Ta proga pasiemiau foto aparatą ir fotografavau China Town‘ą bei Soho. Vaikštinėjom paupiu, kol nepejautėm kojų. O namie žaidėm žaidimą – nulipdyk iš plastelino ir lai kitas atspėja kas tai yra. Labai juokingas ir geras žaidimas. Gera nuotaika patrigubėja. Šį savaitgalį vėl vaikštinėjau paupiu, stebėjau irkluotojus, pasipuošusius Kalėdinėmis kepuraitėmis, apsiavusius botais, brendančius link valčių. Aplink lakstė juodi labradorai, o jų šeiminingai jei nebėgiojo ir neužsiemė rytine mankšta, tai pūtė dūmą. Mano brazilė draugė pakvietė vakarienės, taigi buvo apstu braziliškos sūrio duonos, kukurūzų,  kokosų pyrago ir braziškų video, kur raitėsi daininkės su gerokai per didelėmis šlaunimis ir per trumpais sijonėliais. Gavau dovaną iš Japonijos. Ragavau šokoladžiausią karštu šokaladu varvantį šokoladainį. Gaminau Fajitas. Naktį gėriau Mauricijietišką punšą su aviečių sultimis ir klausiausi absoliučiai out of tune gitaros. Ėmiau mokytis šokti Tango. Peržiūrėjau beveik visas naujo sezono Secret Diary of the call girl serijas. Prisipažinsiu, žiūrėjau  beveik vien todėl, kad ta call girl gyvena nuostabiai baltame ir gražiame name, su baltu balčiausiu miegamuoju, židiniu ir žvakėm. Na, jau per vėlu man gailėtis dėl neteisingo karjeros pasirinkimo. Bet namas, tai itin gražus... O pirmadienį išskridau į Budapeštą.
Visa tai man teikia vilties, kad kai skausmas praeis, pagaliau galėsiu pasakyti – susikūriau visai neblogą gyvenimą ir pelnytai pagirti save. Labai labai tikiuosi. Bent jau žinau, kad esu teisingame kelyje.












Wednesday, 7 December 2011

Alexander Averin

Koks grožis... Jaunčiuosi pakylėta nuo pat ryto. Tapytojas vis dar gyvas beje.