Tuesday, 30 November 2010

Angelų miestas Puebla

-  Taip, mes autobuse. Važiuojame į Pueblą. Palauk atitrauksiu užuolaidas, kad pažvelgčiau į šiuos nuostabius vaizdus. Oh yes, we are having a great time here,- autobuse į Pueblą telefonu suokia juodaodė poniutė iš Amerikos. Ji kalbasi taip garsiai, kad kuo puikiausiai girdžiu sėdėdama už kelių sėdynių eilių. Pakeliu akis nuo knygos, kad galėčiau pažvelgti į tuos nuostabiusius vaizdus. Pro šalį lekia neįsivaizduojama galybė bakūžių, plokščiais stogais, primenančių hibridą tarp garažo ir polietileninio šiltnamio, nusidriekusių be pradžios ir pabaigos Meksiko miesto priemiesčiuose. Aiškus skurdo įrodymas baksnojantis tiesiai į akis. Miestas plečiasi ne į aukštį, o į plotį.

- Mes jau čia jau savaitę. Mexico is so cool. Jau net išmokau kelias ispanų frazes bežiūrėdama televizorių,- toliau ulba moteriškė. O aš negaliu nesišypsoti. Amerikietiški turistai Meksikai suteikia ne tik šiokių tokių pajamų, bet ir savotiško prieskonio. Kelionė žada būti smagi, jei tik plepioji moteriškaitė nenustos šnekėjusi.
Nuvykti į Pueblą iš Mexico city paprasta kaip du kart du. Kas pusvalandį kursuoja modernūs kondicionuojami autobusai, su televizoriais ir užkandžiais (kelionė kainuoja apie 180 pesų). Dvi valandos kelyje neprailgsta. Tuo labiau jei esate turistas ir vietoj televizoriaus spoksote pro langą. Po kokio pusvalandžio Mexico city lušnynų vaizdus pakeičia, ūkininkai su sombrerais, besikinkuojantys vežimaičiuose, į tolius nusidriekę auksiniai laukai, surištais javų pėdais ir į snieguoti ugnikalnio kontūrai horizonte. Štai du žymiausi – Popocatépetl ir Iztaccíhuatl. Anot legendos tai du mylimieji sustingę amžiams, kaip įrodymas savo neblėstančios meilės, kuri niekada nenustos kunkuliuoti.
Net nepastebiu, kaip atvykstu į Pueblos centrinę stotį. Geras ženklas, žmonės dėvi marškinėlius trumpomis rankovėmis, vadinasi turėtų būti šilta,- gavoju grūsdama savo odinę striukę į krepšį.
Reikia pabrėžti, kad Meksikoje buvau lapkričio viduryje. Meksico city buvo baisiai šalta, visi vaikščiojo apsimūturiavę šalikais ir kepurėmis, o aš, niekaip negalėdama suvokti kaip tuo pačiu metu gali būti šitaip saulėta ir šitaip šalta, karštligiškai parduotuvėje ieškojau storo megztinio. Nė nebandžiau nuslėpti savo džiaugsmo pagaliau atvykusi į šilumą. Bent jau dienomis, kol šviečia saulė. Mat naktimis čia itin atvėsta. Miestas apsuptas kalnų, o namai be abejo neturi tokio dalyko kaip centrinis šildymas. Yra šiokios tokios elekrinės krosnelės, bet elektra kainuoja brangiai, todėl žmonės verčiau miega po didelėm kaldrom ir apsimovę storiausias kojines, gerai, kad dar ne su pirštinėm. Štai jums prašom ir Meksika.
Na, bet aš čia kažkur nuklydau, taigi grįžkime į teisingą kelią. Puebla - penktasis pagal dydi miestas Meksikoje ir čia galima nuveikti, paragauti bei pamatyti daugybę įdomių dalykų. Trumpas sąrašėlis būtu toks: UNESCO saugomas senamiestis (su kolonijiniais pastatais bei katedra su didžiausiais bažnytiniais bokšteliais Meksikoje), tradicinis patiekalas Mole ir visokiausi saldumynai, China Poblana apranga, Talavera keramika, kaimynystėje esantis miestelis Cholula, turintis 365 bažnyčias (viena jų pastatyta ant nugriautos piramidės) ir žinoma Angelai.

Taip, būtent angelai ir ne kas kitas, anot legendos, sumanė įkurti Pueblą. Julián Garcés, pirmasis Pueblos vyskupas susapnavo sapną apie nuostabų gamtovaizdį. Žydinčių laukų apsupty iš žemės tryško upeliai ir liejosi į upę. Šį reginį pamatę angelai ėmė leistis iš dangaus ir kurdintis žemėje. Nubudęs vyskupas nerado ramybės tol, kol neaptiko vietos iš savojo sapno ir neįkūrė ten Puebla de los Angeles.Tiesa miestas turėjo ir kitokių pavadinimų. Pvz. Čerpių miestas arba Herojų miestas. Dabar tai tiesiog Puebla ir tiek. Yra ir kita, ne tokia rožinė istorija. Atvyko ispanų kolonizatoriai į Naująjį pasaulį, pastatė Veracruzą bei Mexicoo city. Tolokai jie vienas nuo kito, pamanė jie sau, reik įkurt dar ką nors pusiaukelėj. Susirado puikiausią derlingą lygumą, visiškai neapgyvendintą. Netoliese buvo Cholulos kaimelis, kuris galėjo tiekti darbo jėgą. Ir ilgai nelaukę įkūrė ten Pueblą. Triūsė dieną naktį miestelėnai, suprojektavo viską nuo nulio pagal Europos modelį, kad taptų ji pavyzdžiu tolimesniems naujojo pasaulio miestams ir savo grožiu trauktų akį.
Šiandien Puebla yra modernus pramoninis miestas, su nepakartojamu istoriniu centru, kuriame yra apie 2600 UNESCO saugomų kolonijinių pastatų (ir dar kita tiek nesaugomų), išlikusių nuo XVII a. Galima ištisas savaites kiekvieną koloną, kiemelį, statulėlę ir išraitymą nagrinėti.
Keistas tai miestas. Keistas tuo, kad čia jauti Europietišką dvasią išsilydžiusią Meksikietiškume. Gatvės tiesutėlės ir lygiagrečios. Namų plytelės primena Portugaliją, maži balkonėliai – Ispaniją, o lauko kavinukės – Italiją...
Nostalgiškai graudžiai atrodo plytelėmis dekoruotuose namuose įsikūrę Taco stendai, vestuvių fotografijos studijos ir net didysis OXXO prekybos centrų tinklas.
Miesto aikštės medžiai tankiai apsupa 18-to amžiaus fontaną su viduryje esančia archangelo Michaelio skulptūra. Taip sukurdami pavėsį pasislėpti nuo karštos saulės. Zocalo yra miesto traukos centras.

Čia senukai ant metalinių suolelių skaito laikraščius, glėbesčiuojasi porelės, vaikus bara mamos, skrunda meksikietiškos tortillos prekiautojų vežimėliuose ir į dangų kyla spalvoti balionai. Jie dar labiau viską nuspalvina, lyg ir taip neužtektų spalvų aplinkui. Bežiūrėdama į ant balionų pavaizduotus linksmus Mikimauzas, kempiniukas ir princeses, nejucia vėl prisimenu tetulę amerikietę iš autobuso. Mexico is so cool. Ir nusišypsau.
Dar didesniu lanku nei medžiai, aikštę supa lauko kavinės su prie durų atverstais meniu ir aktyviai besiekiančiais įtraukti vidun padavėjais. Iš kai kurių sklinda gyvai atliekamos muzikos skambesys. Mexico cityje jaukių lauko kavinukių reikia su žiburiu ieškoti. O čia štai prašom – kiek tik širdis geidžia...
- Kokio maisto pageidausite? Itališko? Žuvies? Na nejaugi Meksikietiško? Nejaugi ir jūs atėjote Molės ragauti? – klausia itališkos kavinukės/restorano padavėjas – O taip žinoma, kad turime. Štai mūsų itališkame meniu didelis Moles patiekalų pasirinkimas... Taip, nėra ko čia specializuotis vienoje srityje. Reikia tiekti tai, ko pageidauja turistai. T.y. visko po truputį. Mole Poblano, skirtingai nuo kitų aštrių meksikietiškų patiekalų, yra saldi it kokia kiniška vištiena ir nedegina gerklės. Originalus receptas kažkada apėmė net 100 ingridientų. Tačiau šiais laikais kas čia smulkinsis. Paprastai į Moles sudėtį įeina sėklos, riešutai, česnakas, chille ir .. šokoladas... Taip, taip, būtent šokoladas. Šis saldus padažas valgomas su vištiena bei kalakutiena, ar gaminamos kokios enchilados užlietos mole.


Didesni deliaktesų mėgėjai gali gardžiuotis keptais žiogais, su čile ar be jos. Vadinamieji Chapulines. Skanumėlis, argi ne?


Taip pat Puebloje gaminami visoje Meksikoje žinomi saldainiai ir kiti saldumynai, kurie man asmeniškai yra labai labai labai per saldūs. Aš mėgstu tik tamarindus su čile. Deja niekas mano šio pomėgio nesupranta.
Skaniai papietavus, galima ir dvasinio peno pasisemti. Net nebūnant per daug religingu neišvengsi Pueblos katedros. Tuo labiau kad ir visi turistiniai leidiniai ir patarėjai ją nurodo kaip Sightseeing No1.
Nepasakyčiau, kad iš išorės ji baisiai įspūdinga. Jei gali kuo didžiuotis, tai nebent bokštais, kurie laikomi aukščiausiais bažnytiniais bokšteliais Meksikoje. Anot legendos, suglumę projektuotojai nežinojo, kaip šitaip aukštai užkelti didelį ir sunkų varpą. Tačiau per naktį įvyko stebuklas, angelai, nusileidę iš dangaus jį užnešė į viršų ir pritaisė. Kitą dieną varpo gausmas jau aidėjo mieste.
Viduje Katedra taip pat ne kažin kas, ypač palyginus su barokine bažnytėle San Domingo, o tiksliau jos koplyčia (Rosary chapel), karts nuo karto pavadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu. Na, bet sightseeing No1 aplankytas, katedra pamatyta.
San Domingo bažnyčia tai jau kita šneka. Ji ankščiau buvo vienuolyno dalis.
Vos čia įžengus negali nustoti dairytis. Akys vis kyla aukštyn į pasakiškai išdekoruotas lubas, stengdamosis sugerti visą grožį. Šioje nedidukėje erdvėje apgyvendinti visi įmanomi šventieji. Jie žvelgia nuo lubų, sienų, altorių ar šiaip stovi sau po vieną statulėlių pavidalu. Pasijunti tarsi užsukęs į rojų, kur šventieji taip tankiai susigrūdę, kad naujiems net koją įkelti vietos nebėr… Apima keistas laimingas graudulys, norisi šypsotis ir verkti tuo pačiu metu.
Ką sakote? Perkrauta? Galbūt, bet už tai kaip nuoširdžiai ir naiviai, nepamirštant net mažiausių detalių. Visa ši šventųjų kakofonija nuteikia kaip niekad pakiliai. Ko nepasakysi apie Jėzų, kuris yra pats nelaimingiausias šiame aukso pasaulyje. Vargšelis vos ne vos šliaužia žeme, tempdamas sunku kryžių, pasruvęs kraujais, kiekviena savo dalele įrodydamas kančią. Taip kraupiai pavaizduoto išganytojo dar niekur neteko matyti. Norisi atgailauti vien į jį pažiūrėjus.
Dabar trumpai bei glaustai aptarkime du svarbius Pueblos atributus. Tai China Poblano ir Talavera keramika. Jie didis Pueblos pasididžiavimas, tačiau asmeniškai ne itin išsamiai su jais susipažinau tik šiaip pasisveikinau ir keliais žodeliais persimetėme. Dar porą kartų man pamojavo praeinant. Nugirdau ir šią istoriją. Neatmenamais laikais Puebloje gyveno tokia Mirha (La China Poblana) atvykusi iš Azijos kaip tarnaitė. Ji buvo didelė šalies patriotė ir nieku gyvu nesutiko keisti savo rūbų stiliaus. Dėvėjo sau azijietiškus/kinietiškus drabužius (šaltiniai vis dar ginčyjasi ar ji buvo kinietė) ir vargo nematė. Savo egzotišku grožiu ji apžavėjo vietinius ir šie netrukus taipogi pamėgo josios stilių beigi skonį. Balti marškinėliai ir spalvotas žaliai raudonas sijonas, primentys kinietiškus motyvus patapo Pueblos regiono valstiečių apranga ir moteriškės stengėsi nustelbti viena kitą kuo spalvingesniais ir pūstesniais apdarais. Nepaisant to, kad pačios ir taip jau išsipūte kaip balionai, tikriausiai nuo kukurūzų.
Palyginimui kinietiškos suknelės ir meksikietiška China Poblana apranga.
Išnagrinėję kokią įtaką padarė (ne)gausi kiniečių populiacija Meksikos madoms, pereikime prie ispanų indėlio menams. Pastarieji Pueblai davė Telavela keramiką, tiksliau išmokė vietinius kaip panaudoti apylinkėse esantį molį linksmuoju ir spalvinguoju būdu.
Prigaminę daugybę plytelių jie išpuošė miesto sienas , kiemelius ir virtuves, prigamino lėkščių, dubenėlių, vazų ir bliūdelių. Iki šiol ši keramika gaminama tuo pačiu metodu kaip ir 16-tame amžiuje, o turistai (ypač tie su doleriais kišenėse) ją noriai perka.


Na o dabar laikas važiuoti pas Pueblos artimą kaimynę Cholulą (apie 20 minučių kelio mašina). Įvairiuose šaltiniuose teigiama, čia yra 365 bažnyčios, po vieną kiekvienam šventąjam metuose (kitur teigiama, kad išlikę tik 40). Pati jų neskaičiavau. Aplankniau tik vieną, bet ypatingą.
Ji vadinasi Tonantzintla ir yra pastatyta vaikams (žinoma čia lankosi ne tik vaikai). Kad ją surasti teko truputėlį paklaidžioti, nes savaime suprantama nėra jokių nukreipiamųjų ženklų. Paklausėme kelio tetulytės su mažyliu, dėdės autobuso vairuotojo ir dar poros mergaičukių. Pagaliau suradome, ko ieškome ir įdėmiai apžiūrėjome. Viskas jos viduje dekoruota mažais veidukais, suspaustais vienas prie kito, bei mažytėmis figūrėlėmis su nepropiorcingai didelėmis galvomis.
Kažkodėl viduje neišeina atsikratyti jausmo, kad esi stebimas iš visų pusių. Tiesa bažnyčią statė indėnai, todėl tie ir veidukai kažkokie nekriščioniški ir ne itin balti. Prie durų savaime suprantama pasitinka toks pats pavargęs ir nukankintas Jėzus. Jį pamačius net kūnas pagaugais nueina ir sarmata dėl nuodėmių pasidaro. Gal jis skirtas vaikams gąsdinti?
Labiausiai lankoma bažnyčia Choluloje yra pastatyta ant kalvos, kuri savo ruožtu supilta ant piramidės, o pastaroji yra ne bet kokia piramidė, o turinti didžiausia plotą Meksikoje. Tiesa ne kas iš jos beliko, mat niekadėjai kariautojai gerokai pasistengė ją naikindami. Tačiau turistams vistiek atrakcija smagi. Lanko jie ją ir džiaugiasi, kopia ant kalvos ir žiūri į apylinkes iš viršaus. Būčiau ir aš taip dariusi, bet deja laiko pritrūkau. Iš toli pasigėrėjau ir tiek. Todėl ir nuotrauką ne savo, o iš interneto dedu.
Be įspūdingų statinių man dar labai patiko pro mašinos langą fiksuoti žmones bei jų kasdienį gyvenimą, paskendusį tarp spalvų ir nutviekstą saulės. Man šie vaizdai apie šalį pasako ne ką mažiau nei istoriniai statiniai ir muziejai. O jums?





Pabaigai dar papasakosiu apie tai, kaip angelai saugo miestą ir padeda kovoti su vietine mafija. Vos įvedus į Google bele kokį Meksikietiško miesto pavadinimą, šalia įvairių turistinių patarimų, būtinai pasirodys ir kriminalinės naujienos. Štai neseniai ne kur kitur, o Puebloje buvo suimtas vienas iš labiausiai šalyje ieškomų žmonių – įtariamas narkotikų kontrabanda, Sergio Villarrealas. Manoma, kad jis žudydavo žmones kelių šalyje veikiančių žiaurių nusikalstamų gaujų užsakymu. Valio, 1:0 angelų naudai ir vienu niekšu laisvėje maziau. Nėra čia jam ką veikti Angelų mieste.


P.S. Šis pasakojamas dedikuojamas vienam mažam angeliukui Kukurūzui.

Friday, 26 November 2010

Trumpai apie pubą The Narrow Boat ir mano kolegės išlydėtuves

Šiandien nusprendžiau, kad mano mylimiausias rajonas visam Londone yra Angel. Nes tik čia vienoj vietoj šitiek puikių pubų ir restoranų. Ir nors jo apylinkėse dirbu jau nuo neatmenamų laikų, vistiek apie Narrow Boat sužinojau tik šiandien. Būtų gal tai pubas, kaip pubas jei nebūtų įsikūręs prie kanalo. Tačiau, kad jei jau yra prie kanalo tai savaime aišku tai ne šiap sau pubas. Na gal tai ir nebūtų taip akivaizdu kokio kito pubo atveju. Tačiau šita yra THE pubas ir THE place to be. Ypač vasarą. Kai galima balkoniūkšty alutį gurkšnoti ir į baržas žiopsoti. Bet gerai ir žiemą. Nes yra čia židinys... Jergutėliau. Mano svajonių pubas ne kitaip. Tik mažas jis labai ir tiesiogine prasme siauras. It tube kokia tik su stalais per vidury tarp sėdynių. Žmonių sangrūda irgi kaip tube per rush hour. Na bet vistiek fainas pubas. Kaip gerai, kad jį atradau.

P.S. Kolegės išlydėtuves čia minėjom. Sėkmės jai naujam darbe. Ir dar sužinojau, kad dvi kolegės nėščios, o viena susižadėjo. Va kokie vaisingi metai.

La Pradera ispaniškas restoranas ir ledai žiemą

Vakar užbaigėme dar vieną ispanų kalbos kurso ciklą. Išmokome šį bei tą apie būtuosius laikus. Reiks dabar pačiai mokytis linksniuoti ir asmenuoti, kad viską puikiai įsiminčiau ir nepamirščiau niekada. Ciklo pabaigai atšvęsti šį kartą užsukome į ispaniškų tapų restoraną La Pradera Londono Šiaurėje. Geltonai nutapytomis sienomis, apkabinėtomis spalvotomis lėkštėmis (ir aš tokių porą turiu iš Ispanijos, tik mini versijas) restoranėlis skleidė bent šiek tiek šviesos ir šilumos šių didžių šalčių laikotarpiu. Taip, pas mus prasidėjo neišpasakytas atšalimas, o savaitgalį visi nekantriai laukiame sniego. Žinoma pirmiausia užsisakėme Riojos. Butelys buvo gan šaltas (gal jį laiko lauke?), taigi padėjome kuriam laikui prie radiatoriaus, kad sušiltų vargšelis. Na ir tuomet jau atėjo tapų, tapaičių eilė. Patatas bravas, griliniti kalmarai, baklažanai su sūriu, chiorizo, alyvuogės, kardžuvė sidro padaže… Ir dar daug kitų gerybių pabiro ant mūsų stalo. Ragavome, džiaugėmės, užgėrėm Rioja ir kalbėjome apie gyvenimiškas vertybes. Pavyzdžiui apie tai ar grąžintume piniginę jei netikėtai ją rastumėm? Vieningai nutarėm, kad jei rastumėm piniginę, tai tikrai grąžintumėm, bet jei šiaip voliotųsi banknotas ant žemės, ta neimtumėm šūkalioti, kam jis priklauso. Greit atsirastų daug savininkų. Tuomet Robertas papasakojo istoriją apie tai, kad kadais gyveno toks žmogelis, kuris nepasitikėjo bankais ir visus savo pinigus laikė polietileniniame maišelyje. Maža to bijojo juos net namie palikti, todėl vežiojosi visur su savim mašinoje. Vieną kartą, vėl kažkur jam išsiruošus, pasidėjo pinigus ant mašinos stogo ir pamiršo. Šieji nukrito ir pabiro aplink. Taip tą dieną kažkas praturtėjo keliomis dešimtimis tūkstančių pinigų… Va tokia štai pamokoma istorija nutiko. Todėl mieli vaikučiai laikykite pinigus banke. Ypač jei jų susitaupo, kai nebrangiai vakarieniauji ir sumoki viso labo 13 svarų už vakarienę. Netgi su arbatpinigiais.
Dar ta pačia proga noriu pasidalinti svarbia informacija apie tai kaip Rusai mėgsta ledus žiemą. Ilgokai ginčyjausi su gerbiamu Robertu apie šį fenomeną, bet jis man net nepaneigiamų įrodymų atsiuntė.

Thursday, 25 November 2010

Grease

Pernai per Kaledas gavau voučerį į teatrą ir vakarienės dviems žmonėms. Visus metus taip juo ir nepasinaudojau, kol susizgribau paskutinę spalio savaitę, kad už mėnesio jis nustos galioti. Taigi greit susiorganizavau draugę, peržvelgėme miuziklų sąrašą ir išsirinkome Grease. Jau nuo vėlyvos vaikystės/ankstyvos paauglystės laikų filmas man paliko didžiulį įspūdį, o Travolta atrodė gražiausias vyras žemėje. Tiesa sakant ilgą laiką jis man toks ir toliau atrodė, net praėjus nemažai laiko. Gaila dabar jis jau gerokai paseno ir gražiausias vyras yra Keeanu Reeves. Bet apie ką aš čia?.. Taip apie nostalgiją kaip kokia bobutė. Taigi ponai ir ponios, miuziklas Grease. Iš tiesų tai spaudoje jis gerokai pakritikuotas ir nuskalbtas, bet man laisvnamanei kritikei jis visai patiko. Tuo labiau, kad ir vietos buvo nuostabios, pačiame stalls viduryje. Nepaisant to, kad garsas scenoje buvo gerokai per didelis (ausų kamštukai būtų buvę ne pro šal), muzika vistiek vertė linguoti į taktą. Linksmos ir nuotaikingos dainelės, neišpasakytai ryškūs kostiumai ir naiviai saldi 50-ųjų atmosfera. Kaip viskas tais laikais atrodė paprasta...Tiesa šiais laikais, aktoriai mokėjo tik arba vaidinti, arba šokti, arba dainuoti, tačiau nelabai galėjo visą tai atlikti vienu metu. Komanda akivaizdžiai surinkta siekiant turėti bent kažkiek žmonių, sugebančių daryti du iš trijų dalykų. Pavyzdžiui pagrindinė aktorė visai neseksuali, bet mokėjo labai gražiai dainuoti. Net ir pavirtusi blogiuke show pabaigoje, nepatapo gražesnė. Tiesą sakant, užsitempusi aptemptą drabužėlaitį ir sušišiaususi plaukus ji pavirto į transvestitą su neproporcingai didele galva. Apie pagrindinį herojų nėra ko ir kalbėti. Jis net nebuvo tamsiaplaukis kaip Travolta ir išvis kažkoks truputį paviepęs. Dainuoti irgi ne per labiausiai mokėjo, bet už tai mokėjo vaidinti. Šokimo spragoms papildyti buvo nepaprastai gera šokėja, apsirengusi kaip Carmen. Keistai ji įsipaišė į geltonų kelnių, plačių suknelių su vinilinių plokštelių raštais, odinių striukių ir susagstomų languotų megztinių stilių. Taipogi anei dainavo, a nei vaidino, o tik aukštai kilnojo ir skėtaliojo kojas ir buvo itin figūringa. Geriausia vieta visams spektaklyje man be jokios konkurencijos buvo pusnuogių žydrokų berniukų šokis dušo kabinose, apsivyniojus rankšluoščiais ir mosuojant plaušinėm pagal Beyonce judesius.

Viską susumavus Grease man tikrai patiko ir rekomenduočiau nueiti. Tikrai pakelia nuotaiką. Grįžusi namo dar ir Youtubo video pasižiūrėjau su filmo nuotrupomis.

Prieš tai buvom vakarienės pube Devonshire Arms, esnčiame tiesiai prieš Picadilly tearą. Jos geriau nekomentuosiu, nes pubų maistas ir šiaip nėra mano mėgstamiausias. O jei dar tas maistas on the deal, kai ir taip nesant didelio pasirinkimo reikia rinktis tarp fish and chips, burger ir chicken Ceasar, tai ką čia ir be pridurti.

Monday, 22 November 2010

Cuyutlan & Manzanillo in Colima State Meksikoje

Kuo didesni norai, tuo didesni poreikiai, ar ne taip sakoma? Todėl aišku kaip ant delno, kad labai į sveikatą yra bent kartais nutolti nuo civilizacijos idant pajustumėm, kaip bereikalingai mes prisigalvojame problemų, perkame nenaudingus daiktus ir eikvojame laiką visokiausioms grožio procedūroms. Kitame pasaulyje, ten kur šilta, auga palmės, banguoja jūra, pučia sūrus vėjelis, buitis tampa ganėtinai paprasta. Gamtos evoliucija įrodo, jog procesas, kai pasaulis virsta mažu visuotiniu kaimu, neatsitiktinis. Tai natūralus civilizacijos vystymosi bendros harmonijos link etapas.
Čia nereikia daugybės daiktų ir modernaus pasaulio išradimų. Nėra net pakankamai pinigų jiems pirkti. Už tai yra visos galimybės tinginiauti ir nieko neveikti. Žinoma kartais reikia išplaukti į jūrą ir pasigauti žuvį, kas yra taipogi tam tikra tinginiavimo forma. Tuomet galima prisigaudyti kokių moliuskų. Vėliau viską iškepti užsigerti kokoso pienu ir toliau mėgautis tinginiavimu.
Jei esi kiek gudresnis ir apsukresnis, atsidarysi savo restoraną, kur dar betinginiaujant ir pinigo šiek tiek nubyrės. Jei sezonas kiek aktyvesnis, pinigo nubyrės daugėliau, tačiau reikės truputėlį pakrutėti. Nebesisūpuosi hamake kaip, kad esi pratęs o nešiosi margaritas gausiems turistams.
Šitoj vietoj labai norisi cituoti Bredberio Marso kronikas: 'Mes, žemiečiai, tiesiog talentingai mokame griauti visa, kas gražu ir didinga. Jeigu mes neatidarėme karštų dešrelių parduotuvės Egipte, Karnako šventovės griuvėsiuose, tai vien dėl to, kad jie toli nuo didžiųjų kelių ir komercinės veiklos ten neišvystysi'.
Štai toks gyvenimas pasitinka atvykus į Cuyutlaną, mažutėlaitį miestelį pajūryje, netoli Manzanillo. Tamsaus smėlio paplūdimys neprimena rojaus iš atvirukų. Visur pristatytas kėdžių ir spalvotų skėčių, nusėtų tingiais poilsiautojais. Galima lažintis, kad 98% jų meksikiečiai, triauškiantys tortilla čipsus. Karštis, toks stiprus, kad saulėkaitoje tikrai nesinori būti. Didžiulės bangos grėsmingai lūžta į krantą. Šis regionas labai kenčia nuo cunamių ir visai neseniai buvo užlietas. Dėl šios priežasties miestelis atrodo truputį vaiduokliškas, mat dauguma žmonių išvyko ir nebegrįžo. Likę vietiniai pripratę prie gamtos stichijų ir žino, ko tikėtis, todėl nesuka per daug dėl to galvos. Šitaip Cuyutlan buvo išgelbėtas nuo tapimo dar vienu Acapulco. Kas gi norės statyti viešbučius ten, kur jie bet kada gali būti nuplauti?
Prasibrovę pro palmes nupėdiname prie plastikinių staliukų, pabirusių paplūdimyje tiesiai ant smėlio. Jo karštis degina pėdas. Atsisėdame po tentu ir paprašome pinacolados. Palikę daugiaaukščių, metro vagonų, gatvės kamščių ir triukšmo pasaulį, mes atradome poilsį ir ramybę palmių pavėsyje. Ant žemės voliojasi kokosai, aplink laksto šunys, kamuolį spardo vaikai. Sūpuojasi pririšti hamakai. Kai kurie mažyliai tupi ir taškosi didžiulėse voniose – baseinuose. Prie jūros, kai tokios bangos geriau jų neleisti, o vonioje vaikai murkdosi pašonėj ir nekaista saulėj. Čia kaip vaikų maniežai – gardai, kur įtupdomi kūdikiai, tik pritaikyti karštam klimatui.
Užsisakome šviežutėlės žuvies, kuri kepama ant grotelių ir patiekiama su aštriu padažu (galima paprašyti ir be jo). Kaip gi neparagausi ir kokoso, kuris tau matant nurieda nuo palmės. Paprašius jis prakertamas, kad galėtume išgerti pieną, pastarajam pasibaigus, riešutas sukapojamas. Prašome skanauti su citrina ir druska (arba be nieko, mieli europiečiai).
Aplinkui kaip ir visur kitur sukiojasi įkyrūs pardavėjai. Šį karta asortimentas pintos tašės, iš medžio drožti delfinai bei vėžliai ir spalvotos apyrankės. Muchas gracias – sakome mes, bet mums nieko nereikia, leiskite prašau mums mėgautis šia nuostabia žuvimi ir supaprastėjusiu pasauliu. Leiskite dar bent valandėlei atitrūkti nuo kapitalizmo ir jo bereikalingų gėrybių ir tiesiog pabūti čia, kur mus iš tiesų nieko ničnieko daugiau nereikia.
Netrukus važiuosime į Manzanillo - didžiausią/pagrindinį uostą vakarų pakrantėje ir ši trapi nepaprasta tikrovė bus praeitis. Toks unikalus nenublizgintas atvirukų rojus. Tas tikras ir nuoširdus pasaulis. Truputį netobulas, truputį pavojingas, tačiau iš esmės geras bei smagus. Argi ne tokie ir mes patys?
Atsiveikiname su juo, pasiimdami delelę su savimi.
Pro mašinos langus lekia palmių giraites su besiganančiomis karvėmis.
Žali kalnai holizonte ir ežerai su besisūpuojančiomis valtelėmis.
Įveikę 25 kilometrus atsiduriame Manzanillo ir pasisveikiname su civilizacija. Hola sakome golfo laukams, OXXO prekybos centrui, uosto kranams, bankomatams ir šviesoforams.
Senior, Kaip surasti pliažą su praėjimu ne pro viešbutį? - klausiame dėdulės policininko. Jūs teisingame kelyje - nurodo jis ir netrukus mes pasiekiame mažytę įlankėlę apsuptą kalnų. Viršuje išsidėstę vilos ir viešbučiai. Pats pliažas nedidelis ir jaukus, tačiau kupinas žmonių, neproporcingai susigrūdusių mažoje erdvėje (šioje nuotraukoje jų kaip tik ir nesimato, bet matysis kitoje).
Netrūksta čia žinoma ir visokio plauko pardavėjų, kurie laimei bent jau nesišlaisto aplink, o tvarkingai sėdi savo kioskeliuose.
Kaip ten bebūtų, visa ši knibždėlynė nesukelia nepatogumų ir nealsuoja dirbtinio kurorto dvasia. Tai veikiau mielas meksikietiškas chaosėlis ir ne pro šal pasijusti jo dalimi.
Gera stebėti mažučius laivelius, besisūpuojančius ant bangų, išplaukusius į jūrą žvejus, besijuokiančius vaikus ir netgi tetulę, sėdinčią prie dušų ir renkančią po 5 pesus. Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės.
Grįžtant atgal tarsi gyvi paveiklsai pro šalį skrieja besikeičiantys peizažai, palmių giraitės, kalnai, dykumos...

Pakelėje stovi kioskeliai parduodantys kokosus ir bananus po 10 pesų. Mus lenkia pikapai, pilnomis priekabomis žmonių, mikliai laviruojantys posūkiuose...
Už nugaros lieka ir du vulkanai - Colima (dar vadinams ugnies) ir Nevado de Colima. Colimos vulkanas yra aktyviausias Meksikoje (paskutinis didžiulis išsiveržimas užklupo 2005-aisiais). Anot legendos šiuose vulkanuose gyveno ugnies Dievai. Tylesniajame gyveno vyresnysis, protingasis pas kurį žmonės eidavo patarimo ar pagalbos. Tuo tarpu jaunesnysis karštakošis labai šiam pavydėjo ir iš pykčio spjaudėsi ugnimi. Kunkuliuoja jis ir iki šiol. Dažnai važiuojant pro šalį galima matyti dūmus, pelenus, o vakarop - raudonuojančią lavą.
Žinau, kad grįžtu atgal į savo vakarietišką pasaulį, mąstydama apie gyvenimo kontrastus. Kaip gali būti, kad į vieną mažą erdvę sutelpa ramybė, džiaugsmas bei grėsmė ir pavojus? Tarsi jie būtų keturi broliai draugiškai besilaikantys už rankų.


P. S. Vos man grįžus sužinojau, kad Colimoj gubernatorių nušovė prie jo namų ir dabar ten baisus sujudimas.