Sunday, 31 October 2010

Kaip mes Halloweeną šventėm

Visų pirma reikia paminėti, kad Halloweenas sutapo su Floros apsilankymu, o gal Floros apsilankymas sutapo su Halloweenu. Kaip ten bebūtų, turejome garbią viešnią iš Sicilijos, kuri atvyko į draugės vestuves Londone ir apsistojo pas mumi. Taigi linksmybės prasidėjo penktadienį. Darbe su mano kolegemis prisijuokėm iš jų pirkinių – rožinių perukų bei kaukių. Na o vėliau, kaip jau ir yra įprasta aš susitikau su Katia ir jos kolegomis for drinks. Po kelių drinks ir amareto shots (kuriuos nupirko jos nauji kolegos graikai) patraukėme į klubą Tuatara, kur vakrojo klubų žinovas ir vakarėlių organizatorius Jovanis su draugais. Žinoma kaip ir reikėjo tikėtis visi ten buvo pasipuošę Halloweeniškais apdarais, ir be jų neįleido vidun. Mes iš pradžių puolėm ginčytis, kaip čia taip, mes on guest list, prašom mus įleisti tuojau pat. Bet apsauga buvo neperkalbami. Ką gi, nieko kito neliko, kaip kad įsijausti į Halloweeno dvasią. Paėjėję į gretimą pubą ir išnaudoję visą savo kūrybingumą atrodėme štai taip. 
Šalikai ir karoliai labai pravertė. O visas gražinimo procesas buvo baisiai juokingas. Do we look better now? – paklausėme apsauginio. Oh yes, much better – atsakė šis ir plačiau atvėrė mums duris. Klubas buvo sausakimšas pabaisų ir gražuolių. Nors tiesa sakant, kaip pastebėjo Katia, Halloweenas pati geriausia šventė negražiems žmonėms. Jovani rasti nebuvo taip lengva, bet šiaip ne taip jį atpažinome. Jis atrodė štai šitaip.
 Klubas man nelabai daug skyrėsi nuo kitų a la posh klubų, kažkaip jau patampa man jie visi vienodi, tik tiek, kad dabar visi buvo su kaukėmis ir kostiumais vietoj įprastų savo vertę demonstruojančių apdarų. Kaip nebūtų keista čia buvo daugybė trumpasijonių ilgakojų gražuolių, apsirėdžiusių kaip playboy kiškutės ar kokios sexy seselės su tinklinėm kojinėm, strorų a la Sugar Dady, kuriems net ir kaukių nereikia, visokių monstrų ir galybė vampyrų. Taigi šiek tiek pašokę, šiek tiek išgėrę, šiek tiek pabendravę, pataukėme namo. Smagiai sugužėjusios į Taksi ir pasakę, kur važiuojame, išgirdom – Sorry I don‘t go that far. Po velnių, gyvename Londono Brookline, kur taxi is South Kensingtono net nevažiuoja. Susistabdėm kitą. Pastarasis vairuotojas sutiko mus pavėžėti ir po valandos jau buvome namie.
Kitą dieną manes laukė kirpykla, o po jos pietųs su podružkėm ir babie Greenwiche. Nuėjome į visai neblogą ispanų restoraną ir aptarėme aktualiausias naujienas. Žinoma viskas, visur ir visada buvo padabinta Halloweeniškai, žėrėjo šviečiančios moliūgų akys, kabėjo skeletai ir draikėsi voratinkliai. Vakare jau buvau ganėtinai pavargus ir ramiai tūnojau namie. Tuo tarpu kai kambariokės išsiruošė į vakarėlius bei atsakingai pasipuošė.
Sekmadieni, susirinkus gausiam draugų i kambariokų būriui apturėjome Halloweeniškus pietus. Gerbiamoji viešnia Flora gamino Sicilietišką orkaitėje keptą pastą. Aš taip pat gaminau šį bei tą, kas dėl žmonių kiekio pavirto starteriu. Taip pat buvo ir desertų, ir vynelio bei apstu geros nuotaikos. Alkoholis visuomet praplečia kraujagysles ir draugų ratą. Po gausių pietų, kurie baigėsi apie 6 val. As norėjau griūti ir ramiai sau snausti, o kiek vėliau pasižiūrėti Apprentice. Bet kur tau... Aktyvioji Flora suagitavo mus su Katia ir išsitempė į jos žodžiais tariant very posh party
Vampires Masquerade Ball in Valmont club. Apsirengėm juodai, užsidėjome po kokį kuklų galvos apdangalą ir antą kartą per tą patį savaitgalį patraukėme i South Kensington. Žinoma jei jau randiesi South Kensington, tai reikia tikėtis krūvos italų ant kiekvieno kampo. Mes atėjome į balių apie 9 val, kaip ir buvo nurodyta kvietime, tačiau klubas buvo tuščias ir vis dar vyko pasiruošimo darbai. Mums iš kart patiekė kraujo shotus, kuriuose mes nelabai pajautėme alkoholio ir nusprendėme, kad visai tikėtina, jog ten buvo raudonai nudažytas vanduo. Po kiek laiko klubas jau buvo skilidinas žmonių, besigruopuojančių tai prie vienų, tai prie kitu staliukų. Pasirodo Flora gavo kvietimą iš tokios promoterės italės per Small World networką. Šioji labai dėjosi jos drauge ir iš kailio nėrėsi apgailestaudama, kad taip vėlai renkasi žmonės, kad dar negalime gauti drinks ir kad mes losing our party vibe. Tiesa sakant nelabai supratome, kurie lankytojai šičia yra draugai, o kurie atitempti promoteriu. Ir šiaip nelabai buvo aišku, kas čia vyksta. Didžioji dauguma buvo italai, kurie vis mus bučiavo, spaudė rankas ir vis čiauškėjo itališkai, kai mes tuo tarpu karpėme ausimis. Kažkodėl visi mus aplinkui fotografavo, nors nei vieno iš tų žmonių nepažinojom. Praėjus šiek bei tiek laiko, o tiksliau labai vėlai prasidėjo gyvos muzikos koncertas. Jei visos šios linksmybės būtų vyke penktadieni ar bent jau šeštadieni, gal būtų buvus visai kita nuotaika ir mes būtume jautę tą vibe. Tačiau buvo sekmadienis, mes buvome pavargę, o rytoj reikėjo kam į darbą, kam į ankstyvą skrydį. Taigi išgėrėme baisiai neskanaus vyno, nuo kurio ėmė sopėti skrandžius, ištvėrėme ten dar pusvalandį ir leidomės į kelionę namo. Bala nematė, kad dar buvo pakankamai anksti.

Tiesą sakant pavargau nuo tų posh parties. Kiek galima? Gal šiandien pagaliau turėsiu laiko pasižiūrėti Apprentice?

Wednesday, 27 October 2010

Bar Battu

Argi nesmagu rudenį pasėdėti jaukioje vyninėje ir gurkštelti klampaus, kvapnaus ir vasara dvelkiančio vynelio. Kaip mat praskaidrina nuotaiką. O beje kažkas nustatė, kad raudonajame vyne, kaip ir šokolade gausu antioksidantų. Jie visada naudingi grožiui. Žinoma jei šiais produktais nepiktnaudžiauji.
O taigi atsidarė Cityje naujas natūralaus vyno baras pavadinimu Battu. Čia siūloma daugiau nei 200 rūšių vynų, daugiausia iš Prancūzijos, pagamintus be konservantų. Natūralūs vynai yra šiokia tokia retenybė ir gan keista matyti visą meniu pašvęstą vien jiems. Tačiau idėja anokia naujovė ir iki šiol populiariausias panašaus stiliaus baras buvo Terroirs. Battu baro meniu pateikiama linksmų paveikslėlių schema, padedanti išsirinkti tinkamiausią. Jei instrukcijos atrodo painios, malonūs padavėjai būtinai patars ir parekomenduos, o jei vistiek negalite apsispręsti – leis paragauti keleto skirtingų rūšių. Kainos nesikandžioja ir dauguma butelaičių kainuoja mažiau nei 20 svarų. Užkandžiams siūloma sūrio, alyvuogių ir charcuterie (įvairios mėsos, paštetas bei dešros) taip pat ir keletas rimtesnių patiekalų. Interjeras pritemdytas, su mažomis lempomis apšviečiančiomis stalus, plytų siena ir paprastais baldais. Sumokėję 1.5 svaro gaunate duonos ir vandens, kurie vis papildomi. Be vyno taip pat galima rinktis prancūzišką sidrą ar šerį. Atmosfera jauki ir šurmulinga, po kelių taurių vyno žmonės šurmuliuoja vis garsiau ir garsiau, nes visiems darosi linksmiau.

Sunday, 24 October 2010

Claridges afternoon tea

Kaip jau žinia arbatos gėrimas yra sena angliška tradicija, galima sakyti, kad arbata yra netgi nacionalinis Anglijos gėrimas. O tradicija mena 1840-uosius, kai gyveno Bedfordo grafienė Anna. Gerbiamoji grafienė pastebėjo, kad ji kiek praalksta apie ketvirtą popiečio valanda, tačiau iki vakarienės dar būdavo geras gabalas laiko. Paprastai ji buvo tiekiama tik apie aštuntą. Ir štai ji sugalvojo, kad laiką tarp pietų ir vakarienės galima panaudoti gurkščiojant arbatėlę ir užsikandžiaujant saldumynais. Apie grafienės kūno linijas istorija nutyli, tačiau tradicija prigijo. Dauguma britų iš esmės mėgsta tradicijas, todėl nenuostabu, kad neapleido ir popiečio arbatos gėrimo ceremonijos. Aš gi begyvendama čia jau ne vienus metus ir netgi įpratusi gerti arbatą su pienu, vis dar nebuvau jos taisyklingai išbandžiusi. Taigi nutariau pagaliau ištaisyti šį apsileidimą ir užsirezervuoti staliuka Claridges, kur sklando gandas Afternoon tea is the best in London. Jiems paskambinau liepą ir pasiklausiau apie artimiausią savaitgalį, kada galima užsukti arbatos paskanauti. Artimiausias savaitgalis buvo spalio gale, taigi teko rezervuotis prieš keturis menesius. Net atostogų aš taip anksti neplanuoju, bet taip jau būna su tom fine dining vietom, o tuo labiau jei jos the best in town.

Claridges - tai viešbutis netoli Bond street, tviskantis prabanga, stiliumi bei gi elegancija. Marmurinės grindys, kolonos, žėrintys veidrodžiai, židinys, seni paveikslai, sidabriniai įrankiai nuteikia ypač pakiliai. Lyg to būtų negana, fone skamba gyva pianino ir violončelės muzika o per vidury stūkso gigantiška vaza su milijonu rožių. Salė sausakimša nuo arbatos mėgėjų, tačiau personalo vistiek atrodo daugiau nei lankytojų. Vienas maloniai patrauks kėdę, kitas pakabins palta, trečias atneš meniu, ketvirtas papasakos apie arbatą, penktas atneš sumuštinių, šeštas nuneš lėkštes ir t.t. Kad visas reikalas atrodytų dar prabangiau mes užsisakėme šampano. Kokia gi popietė Claridges be purslų? Na štai procesas ir prasidėjo. Iš pražių atvyko sumuštiniai, vėliau scones (tokios bandelės) su sviestu ir džemu, ką tik iškeptos ir tirpstančios burnoje, o tada pyragėlių eilė. Kokių tik čia nebuvo. Ir su braškėmis bei grietinėle, ir avietinis crumble, ir šololadinė mousse užlieta ant mangų... Labai smagu, kad gali prašyti dar ir dar, keisti arbatos rūšis ir vis mėgautis be galo... Kaip gaila, kad žmogaus galimybės ribotos ir po tam tikro laiko, kad ir kaip norėdamas nepesukiši vidun net ir dieviškiausio maisto. Viso proceso metu jaučiausi taip dvasiškai pakylėta, kad atrodė tuoj imsiu sklęsti ore, nepaisant fakto, kad fiziškai buvau taip apsunkusi, kad vos bepajudėjau.

Trumpas nukrypimas į ladies room, nes tualetu šio grožio liežuvis neapsiverčia vadinti. Greičiau jau koks karalienės buduaras. Ir vis ta pati paslaptis, kodėl iki moterų WC visada nusidriekusi eilė, tuo tarpu, kai į vyrų niekada jos nebūna. Ar lankytinose vietose mažiau džentelmenų? Ar jie rečiau čia užsuka? Ko nepasakysi apie damutes, kurios prigludusios prie senovinių veidrodžių pudravosi nosytes ir linksmai čiauškėjo.

Apie kainas norėčiau nulylėti, bet kaip tikriausiai suprantate, ši popietė atsiejo nepigiai. O tiksliau po penkiasdešimt svarų žmogui. Tačiau peno turėsiu visai ateinančiai savaitei, todėl tikrai negaila. Šiaip ar taip juk ne kiekvieną dieną eini popiečio arbatos ir kaip bebūtų tai yra šioks toks neeilinis įvykis. Tuo labiau kai rezervuota beveik prieš pusę metų (čia kaltės gaidelė suskambo ar kas?)

Kad tiek apsirijau buvo privalumas, nes vėliau ėjau į gimtadieni, kur nelabai buvo gausu maisto, taigi bent jau ten neaalkau. :)





Saturday, 16 October 2010

Vestuves - Madoka & Sebastian

Sia sauleta rudens diena susituoke mano gera drauge Madoka. Vestuves buvo nepaprastai jaukios, vintage stiliumi, lauko gelemis papuostais mediniais stalais, sokoladiniu tortu su braskemis, piesiniu sasiuviniu, prancuziskais suriais ir japoniskais sausainiais. Vienos mieliausiu ir silciausiu, kokias esu maciusi. Daug laimes ir meiles jiems abiems.















Friday, 8 October 2010

Frankfurtas - is knygu leideju gyvenimo

Ka tik prauze didziausia pasaulyje Frankfurto knygu muge. I ja siais metais suvaziavo daugiau kaip 7500 dalyviu is 111 pasaulio saliu. Argentina buvo garbes svecias, ta proga cia apsilanke netgi jos prezidente.
Apsilankeme zinoma ir mes. Musu skyrius beje organizavo visa stenda ir pasiruosima.
Muges metu man kilo mintis - Idomu kas geriau - ar nieko neuzdirbti, ar nieko neisleisti? Aisku nieko neuzdirbti yra nelabai gerai, bet kartais kai pamatai kiek dalyku gali gauti uz dyka, tai irgi neblogai. Kaip zinia Frankfurto muge yra labai svarbus sanburis leideju tarpe. Pastarieji susirenka is viso pasaulio aptarti knygu naujienu ir pasidalinti idejomis. Diena sunkiai triusia it biteles lakiodamos nuo susitikimo iki susitikimo, nuo stendo prie stendo, nuo virselio prie virselio, taciau vakare visi atsipucia, atsilaisvina kaklaraicius, atsikemsa viena kita vyno butelaiti ir leidziasi ieskoti linksmybiu. Zinau kad butu labai intelektualu ir naudinga parasyti apie literatura, knygu pasaulio tendencijas ir aktualijas. Taciau kazkodel labiau noriu kalbeti apie vakaro pramogas ir realijas. Kartais jos uzklumpa labai netiketai, net kai tikiesi ziureti filma viesbucio kambaryje ir valgyti noodles... Kazkokiu budu vakaras pakrypsta visai netiketai ir atsiduri kad ir pavyzdziui uzdarame VIP vakare bei nueini miegot 3 am... Ryte deja turi zvaliai dirbti ir spausti rankas kas pusvalandi vykstanciuose susitikimuose. Antra diena buvau pavargus ir neiisimiegojus (kaip ir visas sekancias dienas), norejau gulet lovoj ir megautis minkstos pagalves dziaugsmasi. Bet va mano koleges susiruose vakarienes ir as pamaniau - ka gi prisijungsiu, o tada tai jau megausiuos tais pagalves dziaugsmais. Bet is pradziu tradiciskai nuejome i Maritim viesbucio bara, kuris yra oficialus muges viesbutis ir baras ir visi leidejai cia susigruda pailseti, atsivedinti, networkinti muges dienai pasibaigus... O ypac cia nevengia susirinkti visa Quarto group. Kuri jau 25 metus dalyvauja Frankfurte ir ta proga gavo netgi torta, valio. Jo zinoma man neteko paragauti, tai nelabai cia ir valio. Taigi mums belenkiant po taurele ir kaip visada bepletlinant bei beblevyzgojant apie bele ka, staiga kur buve kur nebuve isdyko argentinieciai. Jie buvo uzsuke i musu stenda neva knygu ieskoti, bet labiau susidomejo manyciau musu kolege ispane. Idomus zmones tie argentinieciai. Jie kaip lotynu amerikos italai ir isivaizduoja, kad gyvena Europoj.
Visi be isimties buvo vede, bet zmonos tikriausiai tikejosi, kad jie ramiai kiuto viesbutyje prie televizoriaus. Taigi pakviete jie mus vakarienes idant pavalgytume ir pabendrautume. Kadangi niekas jokiu ideju neturejo, jie pasiklause viesbucio registraturoj ir sie mus nukreipe i King Kamehameha suite restorana. Nors jau buvo galima spresti is pavadinimo, kad tai gan sofistikuota vieta, prie duru stovintys bentliai ir mersedesai tik patvirtino si fakta. Deja visam pastate vyko privatus Betelshman media party, i kuri patektavo tik VIP su kvietimais. Taigi savaime suprantama musu neileido, nors ir kaip isdidziai zengeme raudonu kilimu. Bet kita vertus ne do muzikos mums buvo, kai pilvas marsus graino. Paslaugus sargybinis mus nukreipe i Ivory club restorana. Kadangi verkiant norejome valgyti, tai per daug ir nesigincyjome. Taigi susiradom ta Ivory club, kuris kaip paaiskejo taipogi yra prasmatnus restoranas. Cia paragavom labai skanaus indisko fusion maisto, zvakiu nusviestoj aplinkoj, is sonu i mus zvelgiant drambliams. O aplinka dvelke parabangia egzotika. Ypac man patiko laiptai zemyn link WC, apstatyti zibintais, bei palmiu vazonais. Ant sienos buvo rodykles i Tigro ir velgi Dramblio kambarius, skirtus privacioms funkcijoms. Dar pakeliui buvo Budos sventyklele apkaisiota gelemis ir smilkalais. Reikia pamineti ir pedantiskuju vokieciu tiksluma, nes kai atvykome buvo gan velu ir virtuve uzsidarinejo. Bet mano zavioji kolege ispane itikino juos, kad mes labai alkani ir jie privalo mumis isileisti. Pamate saskaita pastebejome, kad maistas cia kastuoja nepigiai. Buvo sumoketa 50 euru vien uz vandeni ir 30 euru uz dvi vyno taures, o visa saskaita sieke apie 400 euru. Na bet kaip minejau anksciau - kaip smagu kai tave vaisina darbas. Patiekalai buvo labai skanus. Ivairus Curries ir kepsniai. O restorano paziba buvo ypatingasis didziulis kepsnys vos ne is puses versiuko. Beeinant atgal vel atsidureme prie Betelsman Media party is kurio sklido disco garsais. Ir si karta verzlieji argentinieciai neketino taip lengvai pasiduoti, nes buvo sociai pavalge ir norejo tusintis. Taigi uzvede kalba su sargybiniu, kodel mes turime dalyvauti ju vakare, o i priekines gretas pastate ispane ir jos sypsena. Kuri suveike kaip raktas ir mums privacios erdves durys atsivere. Uzkope marnuriniais laiptais nutiestu raudonu kilimu buvome pasitikti sampanu ir pavaisinti gerimais. Saleje vyko sokiai ir jau gerokai isilinksmine sveciai dideliais pilvais is kailio neresi beraitydami imantrias sokiu pozas. Mes juokavome, kad rytoj visi jie ses i savo Bentlius, vaziuos i susitikimus ir rimtais veidais demonstruos savo valdzia ir autoriteta. Tuo tarpu dabar sklaidesi po visa sale ir judino klubus salsos, lambados ir kitais ritmais.
Paskutinis vakaras taip pat buvo neprastas. Nes uzsukome pavakarieniauti i Gebermuehle viesbuti ir restorana. Jei jau pas mus dirba apie 85 proc. moteriskos gimines atstoviu, tai zinoma reikia tiketis visokiausiu gandu, paskalu ir nesutarimu. Kaip kad ir siandien, visaip kaip mandagiai bandem isvengti vakarienes su kitomis kolegemis ir labai mandagiau kurpeme zinutes, kurios rodytu, kad esame susidomejusios pasiulymu, bet tuo paciu atgrasytu nuo noro vakarieniauti kartu. Musu planas pavyko. Velgi is pradziu nuejome i jau minetaji Maritime.
O veliau i Gebermuehle boutique viesbuti. Kur lauke labai sauni aplinka bei vakariene ir daug juoko prisimenant muges akimirkas. Kaip kad antai vieno skyriaus leideja atsigabeno imantru mini siltnami su mini dziunglemis, bet buvo didziausia paslaptis, kam jis skirtas. Kazkokiu budu tikriausiai susijes su nauju projektu, kuri ji stengiasi parduoti, bet tai negalejo buti atskleista iki projektas bus patvirtintas. Koleges turejo ji nuolat laistyti ir priziureti, o musu partneriai visa laika klausinejo, kas cia per daiktas. Tas siltnamis tapo musu stendo sensacija ir neiminta paslaptimi. Kito skyriaus leideja kazkodel neskiria zodziu Pacific ir specific. Ir vietoj specific sako pacific. Taigi tokie ir panasus gandai sklande vakarienes metu. Bet kaip sakoma gandais sotus nebusi... Atejo laikas valgyti. Maistas ir vel buvo itin skanus. O ypac desertai. Pasiemem penkis skirtingus ir paragavom visko po sauksteli. Cia buvo ir karstos avietes su ledais ir balto solkolado putesiai su dziovintom slyvom, ir mango crem brulle... Interjero vinis yra is elnio ragu padaryti sviestuvai, bei arklys au lempa ant galvos. Pats viesbutis yra prie upes ir isejus i lauka matesi naktine Frankfurto panorama, grojo klasikine muzika ir pasaulis akimirkai atrode tobulai nutviekstas naktiniu sviesu.
Kiti vakarai irgi buvo linksmi, buvome mazame italu restorane, vokieciu uzeigoje, bei jau antrus metus is eiles Opera Cafe netoli operos teatro su nepakartojamai galantisku padaveju italu. Bet isimintiniausi buvo jau auksciau aprasytieji, todel apie kitus daug ir nesiplesiu.
Linksma ta knygu muge vis delto. Ateinancia savaite zadu daug ir netgi labai daug miegoti.

Sunday, 3 October 2010

Madokos mergvakaris - LVPO baras Soho

Isteka mano brangi drauge Madoka. Mes visi labai del jos dziaugiames ir laukiame vestuviu. O sestadieni atsventeme jos mergvakari. Turiu pasakyti, kad jis praejo ramiai ir padoriai, be jokiu skandalu, striptizo klubu ir nuotakos kvailiojimu. Visgi japonai yra santurus zmones ir atsisveikina su mergyste be jokiu issisokimu. Sventeme LVPO bare Soho. Istaiga labai tinkama linksmybems ir visokiems privatiems baliams. Netgi siulo nemokamus kokteilius vakareliu uzsakovams, o jei tai gimtadienis - gauni dar ir cupcakes.
Taigi persirengeme mes vyrais (t.y pasidabinome baltais marskiniais ir kaklaraisciais bei prisiklijavome usus) o nuotaka apredeme rozine suknele ir surakinome roziniais antrankiais. Vakaro scenarijus buvo: kokteiliai, pletkai, sokiai pokiai, kvailiojimai, issidirbinejimai ir pozavimai nuotraukoms.

Kad isigyti baltus marskinius turejau iskesti pragaro kancias Primarke, nes jei pragare butu parduotuve, tai ji atrodytu butent taip. Grustis, maisatis, viskas suvelva, sukuista ir numesta bele kaip... Eiles prie persirengimo kabinu nerealios, eiles prie kasu ne ka geresnes, vingiuojancios be jokios sistemos tarp pakabu, ir batu. Vargais negalais radau eiles gala, kur bebandydavau atsistoti paaiskedavo, kad lendu i eiles viduri. Aisku iki pilnos laimes vis tik uzlindo kazkokios paugles (del nerasizmo ju spalvos neminesiu) pries moteriske stovincia uz manes su dvyniu vezimeliu. Kilo skandalas, nes moteriske nenorejo ju praleisti, o jos bet kokia kaina bande prasibrauti, kudikiai paleido dudas ir kilo visuotinis triuksmas. Vargais negalais si jas nuvijo, tada jos uzlindo pries kita ne tokia arsia moteriske ir vistiek pasieke savo.
Istrukus is Primarko lengviau atsikvepiau ir grizau namo ruostis baliui. Aisku pavelavau, sugebejau Soho pasiklysti ir ne is kart radau ta bara. O atgal griztant mane sulijo iki paskutinio siulelio, nes as atkakliai ignoruoju skecius ir laikau juos nenaudingu ismislu. Vos tik grizus uzsikaiciau didziuli arbatini ciobreliu arbatos ir labai viliuosi nesusirgti. Vistik linksmas buvo tas mergvakaris.