Monday, 16 August 2010

Fakhreldine - libanietiska virtuve

Taip jau atsitika nevengiant pavalgyti restoranuose, kad anksciau ar veliau imi juos lyginti. Ilgainiui ima atrodyti, kad jau esi valges ta pati, tik skaniau. Tokiais atvejais galvoju ar pirma karta buvo kazkas ‘vow’ todel, kad tai buvo nauja ar is tiesu ten buvo skaniau? Kadangi Londonas lepina restoranu gausa, visuomet norisi isbandyti ka nors naujo, o i jau aplankytus ne visada sugrizti. Nuo pat pirmo paragavimo mane suzavejo libanieciu virtuve. Kai mano draugas libanietis nusivede i Charade (jau uzdarytas. Taciau kazkokiu sutapimo budu ten anksciau dirbo Auste), maniau apsalsiu ir nusprogsiu nuo patiekalu ivairoves ir nuostabumo. Veliau buvau tokiuose libanieciu restoranuose kaip Kenza ir Levante. Jie brangus, prabangus, su pilvo sokiu sokejomis, besisukanciomis aplink, o maistas tikrai vertas aplodismentu.
Si karta su Katios tevais nuejome I Fakhreldine, esanti Green Park. Priezastis paprasta, radau labai gera deala, pagal kuri galima pavalgyti uz 8 svarus zmogui plius gerimai. Maistas buvo skanus, bet nebebuvo to ‘vow’, ir uzpludo jausmas, kad kazkada kazkur jau valgiau ir tai buvo geriau…Labai issigandau, kad gal tapau pasiputusia maisto snobe, bet tikriausiai tai neisvengiamybe su kuria susiduria gero maisto megejai ir dazni restoranu lankytojai. Nepretenduoju i gurmanus ar ekspertus, bet pajauciau viduje mazutelaiti snobizmo daigeli.
Taigi ka mes valgeme ir uz kiek? Sumokeje 32 svarus keturiems zmonems, galejome issirinkti patiekalu uz 80 svaru, gerimai, arbatpinigiai ir visa kita buvo extra. Musu galutine saskaita atrode taip: 132 svarai uz 6 mezzes, 2 pagrindinius patiekalus, vyna, arbata, baklava ir iskaitytus atbatpinigius. Pasitelkus matematika matome, kad musu pavalgymo grynoji verte yra 84 svarai. Kaip 4 zmonems manau visai neblogai. Paziurejus I meniu, vienas patiekalas kainuoja apie 20 svaru, taigi be dealu tikrai sumoketume 2-3 kartus daugiau. Kad jau issiaiskinome kiek mokejome, papasakosiu placiau ka valgeme. Uzsisakeme baba ganoush (keptu-sutrintu baklazanu tyre), jogurto, falafels, keptu avienos desreliu, mazu paploteliu su prieskoniais, kepto Halumi surio. Is pagrindiniu patiekalu – kofte (maltos avienos kepinys pervertas ant iesmo) bei mixed grill. Jau vos nesprogome nuo sitos gausybes, taciau desertui paememe baklavas su egzotinemis apelsinu ziedlapiu bei geliu ziedlapiu arbatos, o Katios teciui libanietiskos kavos su kardamonu.
Musu sveciams is Tambovo tai buvo egzotine patirtis. Dazna patiekala jie lygino su rusiskais substitutais: ‘tai kaip musu sasyskos’, ‘kaip musu kotlietai’, ‘kaip mociutes zoliu arbata’. O jei niekas nieko neprimine, tuomet tai kazkoks keistas neaiskus, nesuprantamas daiktas. Man asmeniskai buvo smalsu, kodel ant kiekvieno patiekalo nepagaileta sitiek citrinos ir absoliuciai viskas buvo rugstu. Bet paskaiciau kad sio restorano virejas megsta maisyti tradicine virtuve su savo fantazija, tai gal cia buvo koks nors jo kurybinis polekis.
Pabaigai pasakyciau, kad sis restoranas nei interjeru, nei maistu tikrai nenustebina. Taciau radus koki deala, visai verta apsilankyti. Apibudinciau ji labai populiariu anglisku posakiu, kai nesi labai kazkuo patenkintas– ‘It’s ok’.

No comments:

Post a Comment