Sunday, 25 July 2010

Bloomberg SP10

Teko garbe sudalyvauti Bloombergo vasaros piknike. Kaip saunu. Va cia zemelapis. :)

Ten buvo galima pasipuosit ivairiaspalviskais perukais.

Paskanauti visokiausiu gerybiu...


Ir siaip linksmai leisti laika.


Piknikas - party vyko laukuose, kur buvo visokios atrakcijos beigi imantrus papuosimai.


Taip pat buvo retro kampelis.


Bei fashion kampelis su mazais pyrageliais ir visokiais mados atributais.

Neapseita ir be palapiniu bei pavesiniu...


Ant stalu pupsojo braskes, vysnios, slyvos ir kitos sodo gerybes... Prasom vaisintis...


Galima buvo pasidaryti retro sukuosenas...

Mes tokios progos nepraleidom. :)


Italiskas kampelis su picomis, risoto ir kitom imantrybem...


Biblioteka ir intelektualios skaitoves.


Taip tap issiamzinome sirdyje, nufotografuotoje is virsaus. Tiesa kai fotografavomes nelabai suvokem kas vyksta ir kad mes stovim sirdyje. :)

O vakare prasidejo sokiai pokiai.


Su krutais DJs.

Bei susvito lampos ant medziu...

O cia Bloombergiecia ir keli extra... :)

Sokiai pokiai isisiubavo...


Na stai ir pabaiga... Prasau neskite mus namo.

Isejimas...

Coq D'argent

Penktadieni su Katios kolegomis buvome Coq D'argent. Pagarsejusiame city restorane, nuo kurio stogo kartais megsta nusokti birzos makleriai, jei nesekminga padetis su akcijomis. :) Deja, kol mes ten buvome, nieko dramatisko neivyko. Tikriausiai padetis akciju rinkoje buvo gera.
Ant astuoniu aukstu pastato stogo yra baras su sodu, atsiveria puikus vaizdas i senaji Londona. Restoranas yra viduje ir nelabai ispudingas. Tipiskas baltu staltiesiu, apvaliu stalu ir arogancijos stilius. Maistas taip pat vidutiniskas. Tik desertukas su vysniomis buvo labai mielas. Taciau verta ten apsilankyti ne del maisto, ir ne del interjero, bet del nuostabaus vaizdo ir sodo ant stogo. Silta vasaros vakara nieko negali but geriau.






Tuesday, 20 July 2010

Sweet Charity

Vakar su braziliskomis + japoniska podruzkemis buvome Sweet Charity miuzikle (taip tikriausiai rasosi lietuviskai, angliskai tai rasosi musical). Jis atkeliaves is Broadway ir ten buvo rodomas nuo 1966 metu. Man labai patiko, nes buvo ryskus, zaismingas, nuotaikingas ir retro. O retro ir visokius kabaretus tai as jau labai megstu. Istorija apie sokiu sales mergele, kuri trinasi su visokiais diedais ir jos nuotykius su kitais vyrais. Labiausiai mums patiko italas Vittorio - kino zvaigzde, kuris snekejo su nepakartojamu ir taip gerai zinomu italisku akcentu, kuriuo gali sneketi tik italai. Lastminute dealas dar dave vakariene Tiger Tiger. Ji nebuvo labai isimintina ir mums reikalinga tik tam kad galetumem apsikeisti paskalomis. Pavyzdziui Claudia labai pergyveno, kad pamirso uzdaryti vistas ir viena suede lape. Taip, ji gyvena Londone, vistos ir lape taip pat!!!




Vasaros linksmybes bei Summer house

Kaip gili lietuviu ismintis byloja: ‘Lenk medi, kol jaunas..’ arba ‘As nuoriu svente svest’. Na jei svest tai svest ir nepasikuklint. Oras vis dar grazus ir BBQ labai tinkamas. Ta proga nusibeldziau I pacius pietus, Claphama is kur ir negalejau sugrizt iki ryto, kol nepradejo vaziuot tube. Taigi svente uzsitese. Nezinau kada paskutini karta esu nemiegojus visa nakti ir macius kaip prasvinta… Galbut senais paauglystes laikais… Tikriausiai tai reiskia, kad vaikejimo amzius jau prasidejo. Grizusi namo ir pamiegojusi kokias 4 valandas vel issiruosiau I tolima kelione… Sikart I vakarus papietauti Summer house restorane in Little Venice.
Vos tik Nikui isikrauscius pas Lina ten prasidejo baisi paleistuvyste… Apie kuria Nikas mielai dalinosi ispudziais… Ir siaip visokiais ispudziais dalinosi, kol galiausiai taip isuze galva, kad man net ausyse zvimbe. Nors pats vakarelis nebuvo labai nuobodus, nepasakyciau kad labai idomus taipogi… Bet idomiausia dalis buvo ryto ir tubo laukimas… Is pradziu bandem zaisti zaidimus, kaip 21 ir pan… Bet atejus Nikui buvo neimanoma susikaupti ir mes privalejome klausytis jo isvedziojimu… Jis atkakliai atsisake eiti miegoti ir sapaliojo, bei klausesi reggio iki ryto… Apie 6-ta prabudo Danas ir Chantel… Kaip paaiskejo Danas turejo kazkur skristi ir praleido savo lektuva, taciau del to visai nesijaudino ir nestresavo. As pazinti su Danu pradejau Europos zemelapio bei Lietuvos geografines padeties isaiskinimu… Jis yra Nicko draugas is Canados ir lygiai taip pat nuplaukes… Labai noreciau tiketis, kad gal truputi maziau… Nes jau uztenka ir vieno ganetinai nuplaukusio Nicko. Kaip jau matome, Lina neturejo vargo, kol nesusirado naujo kambarioko… O dabar mes visi su dideliu susidomejimu sekame ivykius, kaip jis pametes Lina kabina visas gatves ir aplinkiniu rajonu panas, iskaitant Julia. Gal apie kokia 5.30 ryto laukejai atrado nauja pramoga.. Visur purskalioti grietinele… Is pradziu jos pripurske I gerimus… O po to sugalvojo piesti usus ant veidu… Labai idomi pramoga, kurioj as nedalyvau. Atutis tai isgirdes mane pavadino party pooper. Bandau prisiminti ka gi tokio genialasu snekejo Nickas, nes tuo metu viskas atrode baisiai juokinga, taciau nieko neatgaminu… Isskyrus neaktualias nesamones apie jo meiles nuotykius. O sekmingai pasiekusi namus ir ten siek tiek nusnudusi, issiruosiau I Summer house, kuri lankyti buvo pats tinkamiausias laikas. Mes su Daiva gavome staliuka prie pat vandens ir galejom dziaugtis saulute bei vasariska atmosfera. Pro sali plauke barzos, o mes valgem fish pie… Kaip juriska ir vasariska. :)



Friday, 16 July 2010

La Bota Tapas

Na stai pradejau skaityti restoranu kritiko ir taipogi zinovo knyga ‘Staltieses ritmu’. Gerbiamas autorius teigia, kad valgymas ir maitinimasis yra du skirtingi dalykai, lygiai taip pat kaip buti Gourmand (apsirijeliu) bei Guormet (ragautoju). Kai pagalvoji, tai tikrai nelengvas tu kritiku gyvenimas, nes kuo daugiau skanaus maisto isragauji, tuo daugiau maisto nebeitinka. Ak zinoma pamirsau, maista skaniu vadina tik neismaneliai. Tie kurie kazka nusimano vadina ji geru arba kokybisku… Vakar as buvau tikrai Gourmand-apsirijele, nes su musu ispanu kalbos grupe atsventeme Intermediate kurso pabaiga tapas restorane. Restoranas vadinasi La Bota, ir labai, betgi labai nustebino mazomis kainomis. Pasidaline tapas ir vyna sumokejome tik po 13 svaru, netgi iskaicius arbatpinigius. Labai megstu tapas ir ispaniska maista… Kaip smagu, kai kiekvienam uzsisakius ant stalo ima atsirasti vis daugiau ir daugiau mazu lekstuciu, kuriu turinio stebetinai uztenka visiems paragauti… Nezinau ar cia optine apgaule ar kas, nes jei kiekvienas uzsisakytumem individualiai po dvi lekstutes, maisto butu stebetinai mazai… Taciau kai imi ragauti is visi lekstuciu jo atrodo be galo daug… Netgi per daug… Mes nutareme, kad tai dalijimosi galia… Panasiai kaip Jezus is keliu zuvu pamaitino minia…
Ir siaip kas per idomi grupe ispanu mokytis susirinko… Vienas dirba BBC camera man, kita pharmaceuticals consultant ir ja nuolat siuncia I Colombia, dar yra theather costumes designer ir pan. Visi turejo papasakot idomiu istoriju… Pvz. Kaip narde su rykliais uzdaryti narve, kope I kilimanzara, per klaida nusipirko avies galva perpjauta per puse (nes kazkodel pagalvojo, kad ten baklazanas). Taigi vakariene buvo labai idomi ir baigesi tik 23.00 val.

Wednesday, 14 July 2010

Karstas savaitgalis

Kaip gi labai iprasta Londonui, ir nieko cia keisto, si vasara itin dosni karstomis dienomis. Ju turejom gal net 5… Gal ir daugiau, bet as tuo metu buvau Sardinijoj. Netiketai I geraja puse pasikeitus orams, pramogu pobudis taip pat keiciasi I geraja puse. Zmones susiruosia iskylauti, poilsiauti ir pramogauti lauke bei gi gamtoje. Na nebent jie yra keisti neusivokeliai, kurie mieliau laika leidzia karstame, tvankiame pube, suspausti it sardines ir ziuri kaip Olandijos ir Ispanijos rinktines vis nesekmingai bando imusti nors viena ivarti Futbolo ciampionate. Visiems ne paslaptis kokia as esu aktyvi futbolo sirgale ir nenurimstanti kiekvienu varzybu stebetoja… Kazkaip taip isejo kad atsiduriau Olandu palaikymo komandoje, todel sekmadienio popiete leidau lauke prie pubo pavadinto Goat in boots (Ozka su botais). Kodel gi ne viduje? Kur tikros aistros, pirties karstis ir prakaito tvaikas? Tikrai kodel? Galbut todel kad vis delto nesu olande, a nei tikra sirgale… Todel troksti ankstoje patalpoje su buriu rekianciu ir alum besilaistanciu nyderlandieciu apsiavusiu klumpemis neartrode viliojanti pramoga. Tiesa pirma kelini siaip taip istveriau prisispaudusi prie sienos, kur karts nuo karto atpusdavo sioks toks oro gusis… Na, o lauke susirinke neaktyvus sirgaliai ir nesirgaliai megavosi iprastu sekmadienio popietes ritmu, vis pasidomedami kas vyksta aiksteje. As turininkai panaudojau laisvalaiki ispainiodama svilpuku virveles, bei diskutuodama aktualiomis ir nelabai temomis, pvz apie krepsini bei ledo rituli… Vis gi kaip sportiska…

Pries si lemtinga ir labai svarbu macha buvome susitike su Ege ir Asta Greenwiche gossipu porcijai. Labai maloniai praleidome popiete aptardami ivairios svarbos gandus…

O dar anksciau trumpam susitikau su Eglute Covent Garden, kur ji su Ispanu komandos palaikytojais ilsejosi po maratono begimo.

Na o dar anksciau, sestadieni mes su kambariokais bandeme nesekmingai nuvaziuoti prie juros, bet istrigome kamstyje (temperature buvo apie 30C, todel visi kiti Londonieciai taip pat trauke ten kur ir mes. Po to nesekmingai bandeme surasti ezera… O dar veliau nesekmingai norejome nusipirkti pripuciama baseina, bet ju niekur nepardavinejo… Kad jau esame tokie nenusisekeliai, nusispjoveme ant visko ir praleidome likusia dali dienos musu sode del nieko nesukdami galvos ir gurksnodami gaiviuosius ir svaigiuosius gerimus…

Stai kokia aktyvi veikla prasideda atsilus orams.



Friday, 9 July 2010

Tenore - Sardiniestiskas restoranas

Kad jau Sardijoj nebuvo progos nueiti tikros autentiskos vakarienes, bei paskanauti tradiciniu patiekalu, nutariau sia atrakcija surengti Londone. Juk cia galima rasti gyva galybe restoranu… O sardinietiskasis kaip tik netoliese nuo mano darbo, ir vadinasi jis Tenore. Kai atejome restoranas buvo kiek tustokas, bet veliau eme rinktis vis daugiau ir daugiau zmoniu. Interjeras papuostas mazomis italiskomis detalemis, pvz mediniais dubenimis, kur sudeti buteliai vyno… Na ir zinoma, kad prasalaiciai nesupainiotu jo su jokiu kitu – isdidziai kabo sardinietiskos veliavos. Jos tiesa tokios pacios kaip ir angliskosios, tik I tuscius baltus langelius pripiesta juodu profiliu. Tos galvos ant veliavos yra ne kieno nors kito, o gi mauru.

Atidziai kuri laika studijavome meniu, nes jis buvo gausus ivairiausiu nesuprantamu juros gerybiu… Kaip kad pavyzdziui astunkojis ar juros ezys… Taciau kaip bebutu keista nebuvo nei vieno patiekalo is paprastos zuvies file… Na ka darysi teko rinktis is ko yra… As uzsisakiau pasak padavejo’ labai sardiniskai tradiciska’ patiekala su ivairiomis kriauklemis, krevetemis ir kruopomis. Jis man primine portugaliska virala, kai I puoda sumeta viska ka suzvejojo ta diena, tik tiek kad tai buvo ne sriuba o kose. Bet esme ta pati. O mamytei uzsakiau gnocci su bazilikais ir labai skaniu padazu… Nors ji labai abejojo ir norejo margarita pizzos. Taciau itikinau suvalgyti ka nors tradiciskiau.

Veliau dar paragavau panacotos su vysniomis. Maistas buvo neblogas, taciau ir ne baisiai ypatingas… Gnocci man patiko labiau nei kriaukliu maisalyne su kruopom… Aplinka maloni, aptarnavimas italiskas. T.y. reikia padavejui vis priminti ko mes norime ir vos ne maldauti pagaliau susimoketi, nes jis tuo tarpu blaskesi pirmyn atgal, nenustodamas ziureti futbolo per televizoriu. Rezutate abi pavalgeme uz 36 svarus, su vynu beigi alum, taigi dziaugiames kainos ir kokybes santykiu.

Wednesday, 7 July 2010

Holland semi final match


Holland football fans

And two lithuanian fans

Sardinija

Nesunku surinkti daug gerų žodžių šiai mažai, bet įspūdingai salai aprašyti. Ji Itališka, bet kartu ir kitokia, savotiška, nepanaši… Žmonės šilti ir draugiški, maloniai šypsosi bei padeda. Saulė - kaitri, ir nepasislepianti už debesų (nes jų nėra), vanduo žydras it smaragdas… Paplūdimių įvairovė nuo knibždancių didelių miesto pliažų, iki pasislėpusių tarp uolų, kurie pasiekiami siaurais dulkinais vieškeliukais leidžiantis žemyn… Yra ir mažų pliažiukų tarp pušų bei vilų… Bei pilkais akmenimis ir uolomis nusetų krantų… Tarp akmenų gali rasti jūrų žvaigždę, ežį ar kokį kitą keistą vandens gyvį… Kai Londone nuėjome Sardinietiškos vakarienės, jie net pasiūlė patiekalą su jūros ežiuku… Virtuvėje tikrai gausu jūros gėrybių, bei žuvies… Taip pat netrūksta ir tradicinių itališkų atributų: picos, pastos ir panašiai. Kaip ir dera karštam kraštui, dienos metu restoranai parduoda tik sumuštinius ir paninius, o rimtas maistas ant stalų atsiranda tik atėjus vakarui, sutemus ir atvėsus, kai zmonės susirenka iš pliažų ir darbų… Maži miestukai dieną atrodo tarsi miegantys, kaip ryškus kontrastas skiriasi nuo gyvo ir garsaus vakaro šurmulio. Žmonės sėdi prie miniatiūrinų staliukų miesto aikštėse, valgo traškančią picą ir gaivinasi alumi. Vynas paduodamas asotėliuose, net jei užsisakai tik stiklinę… Asotėlio dydis bus toks, kad kaip tik tilptų stiklinės tūris.

Suvenyrų ir tradicinio maisto parduotuvėse, pirmiausia siūloma Mirtos lapai, bei gėrimas primenantis trejas devynerias (žolelių užpilas). Gavome jo net padegustuoti, taip pat ir sūrio bei vyno. Parduotuvėje mums kritę į akį dalykai: džiovinti pipiriukai, trintų alyvuogių pasta, maži Mirtos buteliukai, pinti spalvingi dubenėliai duonai su dangteliu, is medžio kamšalo padaryti įvairūs suvenyrai.
Su nediduke mašinėle išmaišėme Salos pietus. Apsukome ratą per Chia, San Antonico, PortoCuso, Iglesias, Torre de Flumetorgiu, Nuoro, Dorgali, Orosei and Villasimus. Keliai ejo ir per kalnus, palei vandenyną, tarp alyvuogių giraičių, virto autostradomis ir vel mažiais keliukais. O nuostabūs vaizdai keitėsi tarsi kokiame filme.

Žinoma vairuojant kartais neišvengi netikėtų situacijų. Pvz. Randi uždarytą kelią nes užkrito uolos ir tenka važiuot aplinkeliais. Tačiau tai kelionės nuotaikos negadina. Pagyvenome įvairiuose viešbučiuose. Portocuso mūsu viešbutis buvo su vaizdu į laivų prieplauką. Bezza de Marina – maži atostogų nameliai su vaizdais į jūrą ir kopas. Pliažas čia deja nebuvo pats gražiausias, tačiau visa kita – be priekaištų. Šis rajonas man net truputį priminė Californijos kalvas. Dar vienas viešbutis buvo kalnuose prie Dorgali miestelio. Itališka villa tamsiais balkiais ir baltomis sienomis, apraizgyta vijokliais. Žinoma iš balkono vakare matėsi rausvėjantys kalnai. Paskutinis viešbutis buvo už miesto apsuptas alyvuogių medelių, su baseinu ir priminė pasiturinčio žemvaldžio fazendą. Tokie viešbučiai tikras džiaugsmas keliautojams kaip aš, kuriems nuobodulį varo tradiciniai išpuosėleti Hilton chain tipo gigantai. Apsistodamas smulkiuose viešbutukuose, geriau įsijauti į šalies dvasią ir pamatai mažas detales. Žinoma kaip teigia ponas Užkalnis ir dideliuose viešbučiuose galima tą dvasią pajausti, nes Hiltonas Italijoje skiriasi nuo Hiltono Japonijoje. Jiems būdingi tradiciniai elementai bei kulturos atspindžiai. Tačiau man jaukiausi visada maži ir neįmantrūs viešbutukai. Labai gaila neradom tinkamo kelio į Piscinas paplūdimį, kurį labai norejau pamatyti. Jis turetų priminti Lietuviską Nidą. Mūsu rastas žvyrkelis ėjo per kalnus ir neatrodė labai patikimai. Tačiau nepaisant to, džiaugėmės kitais atradimais. Masua pliažiuku, įsipraudusiu tarp uolų, netoli apleistos rudos kasyklos. Vingiuoti keliukai palyla į kalną, o veliau nuvingiuoja žemyn. Vanduo seklus ir galima braidyti bei plaukti vis į kitus mažus pliažiukus, pasislepusius už uolų. Žmonių skaičius buvo proporcingas pliažo dydžiui. Kadangi jis labai mažas, todėl atrodė prisigrūdęs, nors žmonių galbūt ir nebuvo labai daug.

Kitas mielas smėlio ruoželis buvo prie Orosei. Jį atradome atsitiktinai, pravažiavę ženklą kito pliažo į kurį buvome nukreipti važiuoti viešbutyje. Šis pliažiukas buvo apsuptas pušų ir jame ilsėjosi daugiausia aplinkinių vilų gyventojai, kurie net nesinešiojo skėčių bei kėdžių, o tiesiog palikdavo juos ant smėlio ir ateidavo karts nuo karto. Taigi pliažas buvo pustuštis.

Gražūs laukiniai pliažai Cabo Ferrato bei Cala Cortoe. Žinoma nenuvylė ir visų išgirtasis Chia. Prie Villasimus pliažai labiau akmenuoti, tačiau galima rasti ir smėlio ruoželių. Mes nebuvom labai išrankios. Tiko viskas, kas ne mieste.
Vaizdų, pojūcių ir grožio įvairovė tikras džiaugsmas keliautojo akiai bei širdžiai, norisi vėl ir vėl sužinoti, kas gi laukia pasukus už kampo ar įsukus į mažą kalnų keliuką. Ir kiekvieną kartą vėl ir vėl nustembi.