Tuesday, 20 April 2010

Westbourne studios party


Kadangi man reikejo atokvepio nuo sodininkavimo bei ruosimosi knygu mugei, su Katya bei Anzeliuku nuvykome i Westbourne studios party i kuri buvom pakviestos Jovanio. As pries tai dar turejau nuvezti daiktus berniukui pries knygu muge, ir deka to kad neveike district line kuri vaziuotu tiesiai i Notting Hilla, aplinkeliais nusigavau i tas studios tik apie 12 val. Be to dar buvo nelengva jas rasti nes isikurosius kokiam tai buvusiam sandely tarp kitu sandeliu ir stovejimo aiksteliu. Party buvo draugams ir draugu draugams. Kuriu mes aisku nepazinojom, bet vistiek buvo linksma. Nes veliau siek tiek su visais susipazinom. Visai idomu nueit i vakareli ne kokiam nors klube o visai kitokioj vietoj. Ten buvo pristatyta ir palmiu tarp kuriu grojo didzejus, taigi buvo tokia pietu kurorto meniska aplinka. :)

Vulkanas ir tuscia knygu muge

Labai norejau pazymeti si didi ivyki ir iamzinti kilusi chaosa del issiverzusio Islandijos Vulkano Eyjafjallajokull, kuris dumais padenge puses Europos dangu ir jokie skrydziai negali vykti jau penkta diena. Zinoma situacija tiems kurie UK ir neplanuoja niekur keliauti nera tokia bloga kaip tiems kurie yra kazkur uzstrige bei pasimete. Taciau taip jau nutiko kad tuo paciu metu kaip ir vulkano issiverzimas turejo vykti ir Londono knygu muge i kuria negalejo atvykti daugiau nei puse garbiu sveciu is kitu saliu. Isskyrus prancuzus, bei tuos kurie leidosi i daugybes valandu kelione autubusu ar keltu. O tokiu buvo mazuma. Taigi is mano 25 susitikimu ivyko tik 2. Ir likusi laika prabinbinejusi grizau i ofisa. Visi dabar gyvena laukimo nuotaikomis kada gi pagaliau vulkanas nusiramins ir oro erdve bus atidaryta. As tuo tarpu labai dziaugiuosi kad artimiausiu metu nesuplanavau jokios keliones ir galiu ramiai sau sedeti UK. Ir dar gerai kad mano brolis laiku atvyko, nes kitaip butu ir jis uzstriges Lietuvoje.

Thursday, 8 April 2010

Portugalija - Ketvirta diena - Castelo de vide (nakvyne), Marvao, Evora

Paskutine diena turejome sukarti netrumpa kelia atgal i Faro, todel ilgai visur stoviniuoti nebuvo kada. Nepaisant to vistiek aplankeme keleta lankytinu vieteliu.

Castelo de vide

Siame mazame miestelyje nakvojome garbiame pensininku/golfo megeju viesbutyje. Labai senoviniame, old fashioned ir portugalisakme. Zinoma labai patiko. Vis idomiau nei standartiniai kambariai, vienodi visuose viesbuciuose. Cia lovos, kedes, spintos ir dezes buvo dailiai nulakuotos ivairiais ornamentais.

Taip pat cia aptikome ir zydu kvartala (Juderia) su seniausia (ir turbut maziausia bei neisskirtiniausia) Portugalijos sinagoga. Kaip ir viesbutyje, miestelyje buvo apstus pensininku, sedinciu ant suoliuku pries saulute ir smalsiai stebincius prasaliecius.

Bobules buvo labai paslaugios ir mielai (portugalu kalba) aiskino kaip mums vaziuoti siauromis gatvelemis. Atutis atsakydavo angliskai ir vieni kitus puikiai suprasdavo.


Kad jau buvom labai netoli tai pakeliui dar uzkilom i kalna kur yra Marvao. Ten dar viena didziule pilis, taciau neturejom daug laiko ir turejom skubet i Faro. Todel skubiai isiamzinom su peizazais bei uzrasais.

Evora

Lekememe mokama autostrada, kad sutaupyti laiko. Krastovaizdis buvo lygumos ar šiek tiek kalvotos vietos, mažai miestų ir miestelių, daugiausia sodų-daržų laukai ir ūkininkų fazendos. Su tom mokamom autostradom idomus dalykas, nes niekad nezinojome kiek kada moketi. Kelis kartus pravaziavome pro kazkokius vartus be uztvaru isuke ne i reikiama juosta, o sekanciame poste reikejo susimoketi maksimalia suma, nes neatsizymejome anksciau.

Paskutine stotele buvo Evora. Pasirodo siame miestelyje yra baznycia pastatyta is zmoniu kaulu. Taciau mesa pie tai nezinojom/pamirsom, taigi neaplankem. O gaila. Miestelis vel gi svyti baltumu. Sakoma, kad tame krašte vasarą sraigė yra pats greičiausias gyvūnas. Nes visi sedi atsipalaidave ir niekas niekur neskuba. Iskaitant padavejus, kuriuos mums teko vaikytis ir kelis kartus priminti, kad atejome pavalgyti. :)

Portugalija - Trecia diena - Alkobaca (nakvyne), Obidos, Nazare, Batalha, Fatima, Tomar

Obidos

Óbidos - vienas zavingiausiu Portugalijos miesteliu, apsuptas viduramzių tvirtoves sienomis, it kokia karuna. Jomis netgi galima apeiti visa miesteli! Zinoma tiems kuriu nekamuojo aukscio baime si atrakcija labai smagi. Taciau man asmeniskai virpejo kojos, svaigo galva, o rankos tiesesi laikytis sienos atramos.

Siena yra tik is vienos puses, o kita staigiai leidziasi zemyn kokius 10-15 metru ir nera jokiu apsaugu. Taigi atsargumas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Taip glausdamsi prie atramines puses ir stengdamasi neziureti zemnyn drasiai apejau visa siena. Deja mano kolegoms vis tekdavo manes laukti, nes ju aukscio baime nekamavo ir jie sauniai pozavo nuotraukoms nuleide kojas nuo sienos.


Taigi Obidos XIII a. buvo vestuvine dovana busimai karaliaus Dinio zmonai. Dabar jame karta per metus vyksta sokolado festivaliai. Taciau net ir ne festivaliu metu verta isbandyti puiku Obidieciu isradima ginjinha. Sokoladinius stikliukus su vysniu likeriu, is kuriu isgeri likeri, o po to suvalgai. Kas gali but skaniau?

Todel mes gausiai apsirupinome stikliukais bei likeriu. Kokia laime kad jie neistirpo ir buvo skaniai suvartoti.

Miestelyje gyvena amatininkai, kurie daro savo dirbinius tiesiog ant gatvės, arba savo parduotuvėlėse.Visi namai idealiai sutvarkyti, langines papuostos gelemis. Grazus senovinis miestelis, kaip is atvirutės.


Nazare

Nedidelis buves zvejų miestelis, o dabar viesbuciu ir turistu miestelis, kuriame galima ne tik paragauti sviezios zuvies bei juros gerybiu patiekalu ar pamatyti, kaip sauleje dziovinama zuvis, bet ir pasidziaugti papludimiu bei pasigrozeti tradiciniais moteru drabuziais su 7 sijonais. Jais mes nepasigrozejome, nes apie sia idomybe suzinojau tik grizus namo. Taciau juros gerybemis pasidziaugeme restorane tiesiai papludimyje prie pat vandenyno. Skaniai pavalgeme vietines jovalines sriubos, isvirtos is visko ka tikriausiais suzvejojo ta diena: zuvu, kreveciu, moliusku, ryziu, makaronu ir etc. Bei isgereme sangrijos. Pabuvojome tik apatineje (viesbutineje ir turistineje) miestelio dalyje, nors tikriausiai nerealus vaizdas bei visas senamiestis yra ant didziules uolos. Tingejome i ja kabarotis, todel nuejome padukti i pliaziuka.
Ten beselstant musu vos nenunese vejas i milziniskas bangas, i kurias ikrites tikriausiai nelengvai beiisikapstytum... Taciau bent jau nebuvo taip salta. Deja ausis vistiek siek tiek perpute.

Batalha

Aplankeme ir Batalha vienuolyna. Ties pries vaziuodami i si miesteli nelabai zinojome ko ten ieskome. Jis tiesiog buvo apibreztas Austes zemelapyje. Taciau kai pries akis isdygo milziniskas gotikinis statinys, jau nebekilo abejoniu kad butent jo aplankyti cia ir susirinkome. Taigi vienuolynas, pastatytas XIV a. Karaliaus Dzoano isakymu Sv. Mergeles Marijos garbei, laikomas gotikinio stiliaus sedevru ir yra įtrauktas į UNESCO paveldo sarasa. Kai kurios koplycios neuzbaigtos, ta liudijo vaiduokliski didziuliai langai bei stiklu… Pastatas buvo uzdarytas, todel vidaus nepamateme.

Taciau buvo smagu pamedituoti bei pasokimeti didziuleje aiksteje ir apziureti pastata ivairiais rakursais.

Tomar

Zinomas savo didele sventykla-vienuolynu ir salia esancia pilimi, kuriuos dar 1162 metais ikūrė Tamplieriu ordino vienuoliai. Ji kaip ginybinė pilis garbingai atlaikiusi priesų puolimus. Apie 1312m. tamplieriu judejimas Europoje buvo numalsintas. Portugalijoje ordino likuciai ir jiems prijauciantys susivienijo ir įkurė Kristaus ordina. Sis ordinas 1357m. persikraustė i pili, kuri ir tapo ju bustine. Per amzius keitesi pilies seimininkai, jais buvo ivairus karaliai, kurie beveik kiekvienas uzsakydavo praplesti pilies statinius, pagrazinti juos papuosimais. Savaime suprantama sis staitnys stukso ant kalvos i kuria mes pasivarginome kabarotis. Nors kiek girdejome pilis labai ir net labai ispudinga ir verta aplankymo, kaip is Dano Browno „Da Vinčio kodo" plaukusi. Be to, Tomaras jaukus ir grazus miestelis su ramiu parkeliu, uztvankele ir maloniais žmonėmis.
Ta sakau ne siaip sau. Kavines kurioje valgem pyragelius pardaveja buvo tokia maloni, tokia jau maloni, kad mes net apsalome nuo jos paslaugumo. Is pradziu dare mums Irish cofee kurios nera nei meniu, nei ji pati ja kada nors buvo dariusi. Gavosi labai skani, gal kiek per stipri, bet vistiek puiki.
Veliau mums dailiai bei tiksliai nupiese zemelapi kaip rasti prekybos centra. Kuris deja buvo uzdarytas, nes buvo sekmadienio vakaras ir be to velykos. Tai nusipirkom maisto McDonalde, kuris buvo sausakimsas zmoniu.
Pastatų sienų, lubų bei grindų dekoravimo plytelėmis Portugalijoje pradininkai (XVI a.) - maurai.
Iš mėlynos ir baltos arba įvairių spalvų kuriamos nuostabios mozaikos, kai kur - konkretūs siužetai, istoriniai įvykiai, religiniai paveikslai.
Kitą pusę užrėmusi didžioji Ispanija, šią portugalai, švelniai tariant, ne itin myli.
„Blogas vėjas pučia nuo Ispanijos..." - šis senas posakis apibendrina bendrą nuostatą, kad iš kaimynės nevalia tikėtis nieko gero. Net santuokos tarp šių šalių piliečių retos ir nepageidaujamos. Taigi viešėdami Portugalijoje šiukštu nelyginkite ispanų ir portugalų, nes įžeisite vietinius.

Portugalija - Antra diena - Lisabona, Sintra (Regaleira ir Pena)

Lisabona

Portugalai sako: Lisabona žaidžia, Braga meldžiasi, Porto dirba.
Lisabona turi savita atmosfera, siauros į kalvą kylancios gatvelės, kuriose vos uztenka vietos prasilenkti su ryškiai geltonais senoviniais tramvajais, virš galvos besiplaikstantys vietinių baltiniai, iš restoranų sklindantis jausmingas Fado...

Mums pora kartu bestatant masina malonus benamiai/laisvu vietu masinu aikstelese direktoriai pamojo ranka ir nurode kad masina reikia parkuoti kur yra laisva vieta ir uz tai paprase atlygio. Mes neskupus tai davem. Nutarem kad apsaugos gal ja tuo paciu nuo kitu benamiu besisukinejanciu aplink. :)

Lisabona issidesciusi ant 7 kalvu. Po senamiesčio kalvas galima pasivažinėti bene seniausiu iki šiol veikiančiu Europos tramvajumi. Visas jo interjeras – lubos, grindys ir sienos – pagamintas iš medžio. Galima spėti, kad prieš daugelį metų joje nebuvo vienintelės detalės - lentelės su įspėjančiu užrašu apie kišenvagius. Ekskursiją 28 numerio tramvajumi renkasi daugelis turistų. Pakerėti reginio jie tikrai pamiršta piniginę. Tad vos 1,3 euro kainuojantis tramvajaus bilietas kai kam gali atsieiti labai brangiai.

Čia nėra išorinio spindesio ir nepriekaištingos švaros kaip kitose Europos sostinėse. Čia negausu išpuoselėtų ir restauruotų senamiesčio kvartalų, įspūdingų gėlynų. Bet uz tai gausu imigrantu.

Vienas is pagrindiniu Lisabonos must see yra Torre de Belem (Betliejaus bokstas), kuris pirmiausia tarnavo kaip apsauginis bokstas, o nuo 16to iki 19to amziaus kaip kalejimas. Dabar jis yra simbolis Portuigalijos Age of Discovery, (atradimu amziaus). Spėjama, jog jis stovi toje vietoje, iš kurios legendinis Vasco da Gama pradėjo savo kelionę laivais į užjūrio kraštus. Nuo šio bokšto atsiveria vaizdas, kurio pagrindinis akcentas - žymusis Atradimų monumentas.

Taciau eilej I ji patekti mes nestovejome, o dar ir lyti eme. Tai begome iki masinos. Mums bebegant prekeiviai kazkodel bande ibrukti akinius nuo saules. Akivaizdu kad daug biznio jiems siandien nebuvo. :) Geriau butu lietsargiais prekiave.
Didziule Kristaus statula, tokia pati kaip Brazilijoje yra patatyti atminti antraji pasaulini kara, kuriame Portugalija tiesiogiai nedalyvavo.
Lisabonoje taip pat yra 65 metru aukscio akvedukas, kuris yra auksciausias is visu pasaulyje. Jis tesiasi 19 kilometru.

Tik išvykus iš didingo Lisabonos regiono, patenkama į kaimo izoliuotas vietoves. Kartais užtenka nuvažiuoti tik keletą kilometrų ir jau pasitinka visai kiti papročiai, amatai ir visai kitokia virtuvė. Visur pasirodo pakitusių pėdsakų požymiai, lieka pakitusios klimato zonos, saviti istoriniai įvykiai.
Pagal fizinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusios įlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų.
Šis miestas - tarsi didžiulė dėlionė iš įvairių šalies regionams būdingų architektūros stilių.

Quinta da Regaleira (Sintra)
Itraukti I UNESCO pavelda rumai su didziuliu parku, ezeriukais, grotomis, suliniais, bokstais, tuneliais. Taigi pilnas parkas idomybiu. Kadangi nusigauti iki Pena rumu su masina buvo nelengvas reikalas, nes per velyuku atostogas Portugalija masiskai uzpludo ispanai ir susidare didziuliai kamsciai uzvaziuot ant kalno kur ir stukso didingi Penos rumai. Todel pradziai nutarem apziuret Regaleira, I kuria mus nukreipe informacijos biuras ir patare mums laukti, kol ispanai atsigrozes Pena ir ims leistis nuo kalno, uzuot i ji vaziave.

Regaleiros zeme turejo daugybe nuolat besikeicianciu savininku. Zymiausias ju buvo Carvalho Monteiro, dar zinomas kaip Monteiro milionierius, didziulio turto paveldetojas, isigijes zeme 1892 metais. Jo seima kilusi is Brazilijos ir buvo kavos ir deimantu prekeiviai. Jis labai domejesis ivairiais simboliais.
Taigi pasamdes zymu architekta Luigi Manini kuris sukure didziuli 4 hektaru parka, su pasleptais alchemijos, masonu, bei visokiu mistiniu draugiju simboliais.
Paskutiniai savininkai buvo Aoki Jamponu korporaciaj, kuri naudojo si pastata kaip rezidencija. 1997 metais Sintros valdzia atgavo pastata, atrestauravo ir atidare publikai.
Parke daug tuneliu jungianciu sulinius ar grotas, kuriais galima smagiai tamsoje pasivaikscioti paisivieciant mobiliuoju ir niekad nezinai kokioj vietoj (dazniausiai slapioj) islysi. Sie tuneliai interpretuojami kaip turintys simboline prasne tarp gyvybes ir mirties, tamsos ir sviesos.
Taip pat yra du suliniai be vandens, vienas 10 m gylio, o kitas 30 m. Kurie primena Dantes ‘Pragaro’ ratu iliustracijas. Taip pat simbolizuoja jungti tarp dangaus ir zemes. Is zemes isciu, patenki I grazius sodus. Taciau kad ten atsidurtum turi pereiti per tamsa.

Sodai turetu simbolizuoti roju, o pozemines grotos pragara.
Kaip matome savininkas buvo gerokai pakvaises ir isitraukes i ivairiu mistiniu bendruomeniu simbolikos studijavima, to rezultate atsirado labai ispudingas parkas.

Penos rumai (Sintra)

Kad jau eme vakareti ir ispanu srautas aukstyn ir zemyn I Penos rumus pasikeite proporcingai santykui 80% zemyn/20% aukstyn. Mes be jokiu problemu ir kamsziu uzburzgeme I kalno virsu kur yra Penos pilis pries kokia 1.5 valandos jai uzsidarant. Aisku laiko ne per daugiausiai, o ant kalno vejai pucia kaip paklaike, todel iamzine reikiama kieki vaizdu mes ten neuzsibuvome, nes jau vakarejo ir ilgai bibmbineti nebuvo kada. Is pradziu si vieta buvo mazas vienuolynas ant kalno, kol 18tam amziuje buvo gerokai suniokotas zaibo. Bei zemes drebejimo.

Taigi kiek veliau karalius Ferdinandas II ji paverte nuostabiausiais spalvotais rumais, kurie turejo tarnauti kaip vasaros rezidencija ir buvo skirti jo zmonai karalienei Marijai II. Po kiek laiko jie isbluko, taciau buvo ne per seniausiai atrestauruoti ir vel dziugina aki ivairiomis spalvomis. Šie romantinio stiliaus rūmai taip turi gausybę neogotikos, manuelinio, neorenesansinio ir islamo architektūros stilių elementų.

Unikalios architektūros rūmai greitai tapo vienu lankytiniausiu architektūriniu paminklu Portugalije. 1995m. Penos rūmai ir Sintros kraštovaizdis buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąvadą.
Šią vietą buvo pamėgę bohemos atstovai, poetai ir rašytojai. Sintros apylinkių gamta buvo neišsenkamas XIX a. romantiškosios kartos menininkų įkvėpimo šaltinis.

Pasakojama, kad čia ne tik gali staiga sustoti laikrodis, bet ir serpantinų alkūnėje kartais ima ir užgęsta automobilio variklis. Aiškinama, kad tokias anomalijas gali nulemti didelis geležies kiekis kalnų uolose. Tačiau ir be tokių ekstremalių išbandymų, adrenalino užtenka, kai siauručiukais lyg gyvatė išsirangiusiais keliukais per mažus miesčiukus iš Sintros vingiuoji okeano link.

Vakaro nuotykis
Turbut to didelio gelezies kiekio paveikti mes ir atvykome i musu nakvynes vieta. Maza miesteli/kaimeli, kur be musu viesbucio buvo keli namai bei gi vienintelis restoranas su bufetu uz 12 euru. Jo maistas mums islepeliams pasirode nepakankamai keliantis apetita. Todel leidomes vidury nakties ieskoti kitu valgio tiekimo istaigu. Deja pavazineje aplink pastebejome kad daugumos namu langines aklinai uzdarytos, ir labai retame kuriame bedega sviesa. Miestelis bei aplinkiniai kaimeliai kele apleistos civilizacijos ispudi, kurios gyventojai buvo paslaptingai evakuoti ir nezada sugristi... Kad jau nera gyventoju kuriuos reiketu maitinti, tai nera prasmes tureti ir restorana zinoma. O mes atkakliai pasiryzome vaziuoti i didelesni miesta Santarem (apie jo dydi nusprendeme pagal raidziu dydi zemelapyje) tikedamiesi kad bent ten busime pamaitinti... Taciau tikriausiai tos pacios Sintros gelezies pertekliaus paveikta musu navigacija atvede mus i dar nykesni kaima, kuris zinoma nebuvo Santarem, kurio ieskojom... Tiesa sakant tinkamesnis pavadinimas butu buves - apleista skyle gudziame kaime. :) Jau be veik susitaike su mintimi kad miegoti eisime alkani patraukeme atgal ir kazkaip pasuke ne tuo keliu, kuriuo atvaziavome atsidureme pries vietines kaimo bendruomenes jaunimo bara... Kur Auste su Atuciu issiaiskino apie maisto radimo galimybes. Paaiskejo kad cia pat uz kampo isukus i maza siaura tamsia gatvele yra restoranelis.
I jo duris mes netrukus ir pasibeldeme. Storas seimininkas nesnekantis angliskai, taciau suprantantis ispaniskai labai nudziugo pamates pasimetusius keliautojus. Ir laimingas bei issisiepes mus visus pamaitino zuvimi ir pagirde vynu tik uz 22 eurus (visiems). Tiek prikepe zuvies kad negalejome suvalgyti... Todel i viesbuti grizome stori ir laimingi... :) Gal isskyrus Atuti, kuris turejo mus parvairuoti atgal visiskoje tamsoje. :)

Portugalija - Pirmoji diena - Faro, Albufeira, Carvoeiro, Lagos, Sagres, Vila nova de Milfontes

Kadangi i Faro atskridom velai vakare, o ryte patraukem pajurin, tai nieko jame ir nepamatem isskyrus restorana kuriame vakarieniavom, bei keistas lagunas pro lektuvo langa, sukeliancias ispudi kad miestas apsemtas vandens. Kita ryta ilgai nelauke patraukeme geretis smeletomis, uoletomis pakrantemis ir zydru vandeneliu. Kadangi nelabai orientavomes vietineje temperaturoje, teko nuolat apsirengineti ir nusirengineti priklausomai nuo laiko praleisto sauluteje.

Algarve yra pietinis Portugalijos regionas, kurį sudaro 16 provincijų. Tai populiariausias šalies kurortas, turintis 150 km Atlanto vandenyno pakrantės, vienus gražiausių Europoje paplūdimius bei 125 saulėtas dienas per metus.

Algarvė poilsiautojams gali pasiūlyti viską: istorinius miestelius, atspindinčius įvairius architektūros stilius, poilsį puikiuose paplūdimiuose, naktines pramogas (barus, diskotekas, kazino), golfo aikštynus, iškylas į kalnus, puikius jūros gėrybių ir žuvies patiekalus, žymius visame pasaulyje Porto ir Madeiros vynus. Didžiuliai vaisių sodai ir saulės išdeginta raudona žemė, uolėti pakrantės skardžiai, pereinantys į smėlio paplūdimius, golfo aikštynai (kartais ši Portugalijos sritis vadinama didžiausiu golfo aikštynu Europoje), kaimeliai, kuriuose, rodos, šimtmečiais niekas nesikeičia, ir šiuolaikiniai kurortai.

Prisipazinsiu sia pastraipa nukopijavau is kokio tais kelioniu agenturos puslapio. Na o po tokio vaizdingo aprasymo seka mano kuklus ispudziai.

Pirmas sustojimas buvo mazam Albufeiros miestelyje. Ji gana greit apziurejome ir isiamzinome ant skardzio.

Sekantis sustojimas buvo Cavoeiros. Ten vel gi uzburzgeme ant kalniuko pazimeto rodyklemis su ziuronais ir uzrasu mirador (apzvalgos aikstele). Beigi isiamzinome su vaizdu bei medziu. Sioje nuotraukoje medzio nesimato, o vaizdas ne tas pats kaip buvusioje. Prasom rasti panasumus ir skirtumus (neskaitant keturiu veikeju atsiradusiu nuotraukoje). :)

Veliau vaziavome i Lagos, Ponta de Piedade. Cia buvo smagiausia dalis, nes siauruciu takeliu galima nusileisti i maza pliaziuka arba palaipioti uolomis bei pasizvalgyti aplink. Labai labai grazu kaip kad ir matosi nuotraukose.

Pliaziukas buvo okupuotas turistines grupes/gausios seimos is Venesuelos, kurie visaip sukavo, laipiojo ant akmenu bei fotopgrafavosi vandenyje. Ju pavyzdziu pasekeme ir mes. :)


I Sagres nuvaziavome papietauti. Restorano naminis vynas netgi turejo savo etikete ant butelio.

O va stai tokia zuviene ten ragavome.


Dar suvalgeme ledu, bei truputeli pasizvalgeme. Nors zinoma ir sis regionas taip pat yra garsus graziom ir vaizdingom uolomis. Kuriom mes jau nebelaipiojom nes reikejo skubeti i Lisabona.

Pakeliui dar sustojome Villa de Milfontes. Tai ramus uzutekis pilnas Campingu ir karavanu, bei kopu kuriomis galima pasibastyti.

Labai grazus bei ramus. Jei butu buvus diena mielai ten butume pasidegine. Bet vakare tik apsizvalgeme ir paziurejome i besileidziancia saulute.

Villa de Milfontes stovi labai idomi skulptura, kuria mes pavadinom Bobausiu. Taciau tai pasirodo yra Archangelas. Ir netgi laimejes kazkoki priza Utopinio fantastinio meno konkurse. Jis padaryta is perdirbtos gelezies, siunciantis zinute apie planetos skausma ir kancia del neekologiskos gyvensenos. Atseit vargsas archangelas nukrito I jura is del uzterstumo stai kuo pavirto.